BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Perpetuum Mobile

2013-08-08 parašė SiGiSII

You can’t feel the heat until you hold your hand over the flame
You have to cross the line just to remember where it lays
You won’t know your worth now, son, until you take a hit
And you won’t find the beat until you lose yourself in it

Rise Against - Satellite

Į stotelę, cypindamas stabdžius, sustoja sovietmetį pamenantis autobusas, dvelkiantis valerijonu ir validoliu. Peržvelges visas laisvas vietas, atsisėdu paskutinėje eilėje ir bandydamas užgniaužti nerimą, pradedu analizuoti autobuse darniai susirikiavusią pensininkų armiją, šiuo metu kovojančių paskutinę savo kovą - už gyvenimą. Tačiau, variklis, paleistas vos gimus ir patyrus gydytojų smurtą nėra sustabdomas. Nors tai ir gerai, nes nėra didesnės bausmės žmogui už amžiną gyvenimą…
Išlipęs stotelėje sutikrinu laiką. Dar 15 minučių. O mintys galvoje nerimsta, klausdamos, kokį velnią aš čia darau, bet prieš akis vėlei išnyra merginos Teisingu vardu veidas, sakydamas, kad aš bailys, nes bijau sutikti savo praeities vaiduoklius. Norėdamas tiek jai, tiek sau įrodyti, kad taip nėra, su drebančia širdimi patraukiu ten, kur stūksojo mano senojo gyvenimo alfa ir omega.
Štai ir ji. Tolumoje, žalia striuke apsirengusi, mojanti mergina, kuri vietoje “labas”, stipriai mane apkabina, palikdama mane abstulbusį, kaip žmogus gali taip šiltai pasveikinti asmenį, kuris paskutinis kelis metus elgesi mažų mažiausiai šiurkščiai.
- Nežinau, tu gal kokį radarą įsitaisiusi turi ar mane seki? - paklausiu, stebėdamas, kaip lyg šalia tekantis upelis iš jos plaučių pasipila nuodingų dumų takas.
- Ne, o kodėl klausi? - paklausia ji juokdamasi.
- Nes visada parašai tuo momentu, kai man yra sunkiausia.
Per akis prabėga šiltos vasaros dienos, Vilnius, Bekešas ir dailią šypseną turinti žaliaakė merginą, kurios fantomas iš darbarties sklaidosi, kaip pašnekovės į atmosferą paleidžiami cigaretės dūmai. Žinau, kad dėl viso to yra nemažai mano kaltės, bet savigrauža konstatuoto fakto pakeisti nesugebės.
Pasineriant į apmąstymus ir grįžtant atgal, nejučia praeina kelios malonios valandos ir miestą pradeda gaubti tamsa. Taip pat šiltai atsisveikindamas, padėkoju Jai už maloniai praleistą vakarą ir suprantu, kad mano gyvenimo ratas, priartėjo prie tos padalos, kada praeitis grįžta į dabartį. Visai kaip mada.
* * *
- Mes jums paskambinsime. - pasako daili, besišypsanti brunetė laikydama mano cv rankose.
Žinodamas, ką reiškia šita nuvalkiota frazė, padėkoju ir išeinu pro duris savais keliais, dar nežinodamas, kad po kelių dienų šią moterį vadinsiu viršininke, o mano pažįstamų žmonių ratas pasipildys dar keliais naujais žmonėmis.
Dirbant asmenims, kuriems pagrindinis gyvenimo variklis yra “pinigų darymas”, nejučiomis supranti, kad ir pats nesi kas kita, kaip tam tikra pinigų suma, kurią jie mato išmokėdami atlyginimą arba tai, ką savo kruvinu darbu tu uždirbi jiems. Nei vardo, nei pavardės - apgailėtina ir graudu, kaip žmonių vertybės (meilė, laimė, sveikata ir šeima) sutelpa į nedidelę popieriaus skiautę, valdančią ištisų nacijų likimus.
Taip, galima vadinti mane naiviu. Dažnai tai girdžiu. Tačiau kiek tikro belieka, kai pamatai, jog visas tavo gyvenimas buvo vardant didesnio pelno, asmeniniais tikslais, o draugai ar šeimos nariai, tėra tik besieliai padarai, užsidėję pajacų kaukes, tyliai besišaipantys iš tavo siauraprotiškumo, bei čiulpiantys pinigus. Taip, tai tuštybių mugė, tačiau pagal demokratijos principus dauguma neturi pataikauti mažumos nuomonei, tad kiekvieną rytą sveikindamas saulę, keikiu sustabarėjusią sistemą ir kovodamas su savo principais dirbu, tyliai maldaudamas netapti eiliniu, valiutos pavergtu zombiu.
* * *
Atsirėmęs į turėklus, stebiu, kaip apačioje lyg skruzdės, vienas paskui kitą bėgioja žmonės, tarsi nebyliai rėkdami, jog laikas yra pinigai, todėl reikia skubėti.
- Žinai, aš nesuprantu jos. Ji pasakė, kad ją prisijaukinti reikia labai daug laiko, o atstumti ir užmiršti gali labai greitai. Aš mokiausi psichologiją ir žinau jos gyvenimo istoriją, tačiau man iki dabar tai labai keista. Kaip taip gali būti.
Ji šalia atsiremia į turėklus ir kartu žiūrėdama į tą beprotišką kadrilį atsako:
- Žinai, jeigu žmonės nori, randa įvairiausių “atmazų”. Pažiūrėk į mane. Šitiek metų tavo principai buvo aukščiau ir siuntei mane nefik, bet žiūrėk. Aš visvien neatstojau. Ir esu čia.
Šitie žodžiai buvo tarsi keletą mėnesių lauktas antausis, kurio man taip trūko, kad grįžčiau ir realybę ir praregėčiau. Praregėčiau, nes savigrauža buvo aukščiau už paprastą, bet skaudžią tiesą, kad dalykai, dėl kurių sunkiai ir ilgai kovoji, nėra lengvai prarandami.
* * *
Vakaras. Lėtai pravėręs namų duris peržvelgiu visiškai tuščią butą. “Vienatvė, tau, kaip genijui teikia pilnatvę” - atsklinda kadaise praeityje išgirsti žodžiai. Taip, suteikia, bet to, kad per daug nėra sveika.
Po šalto vandens srove nusiplovęs žaizdotas rankas, užsikaičiu arbatinį vandens ir pasiemęs taburetę įsitaisau balkone, stebėti vakarėjančio kiemo gyvenimo. Pievoje lakstantys vaikai, už rankų susikibę vaikštančios porelės ir jaunuoliai, daugiau mažiau apgertais snukučiais yra kone kasdieniniai aktoriai, diena iš dienos besisukantys tame pačiame gyvenimo variklyje. Spragtelėjęs arbatinio mygtukas praneša apie užvirusį vandenį ir netrukus iš balkono reginiu mėgaujuosi, gurkšnodamas čiobrelių arbatą, kurią mielu noru pakeisčiau skysta duona, tačiau duoti pažadai sau sustabdo nuo šio bereikalingo nervinių lastelių žudimo.
Traukiant giliau į naktį iš horizonto dingsta vaikai, kurie grįžta namo pas mamas, žiūrėti animacijos ir gerti pieno su sausainiais ir porelės, kurios pasiryžo arba gerinti Lietuvos demografinę situaciją, arba pildyti kontracepcijos gamintojų kišenes. Kadangi alų degustuojantis jaunimas nėra pats įdomiausias reginys ir aš savo lokaciją iš balkono pakeičiu į patalus, kuriuose užmerkęs akis išmesiu keletą valandų savo gyvenimo, kad gauta energija padetų išlaikyti sveiką protą, grįžus namo ir girdint tik vienišų namų tylą.
* * *
- Žinai, sakoma, kad einant pro tą arką reikia sugalvoti norą.
- O tas noras ar išsipildo?
- Bent man tai tikrai išsipildė.
- Na, bet kokiu atveju nieko neprarasiu.
Dabar teliko sulaukti, kada mintyse išgirsiu: “iki noro išsipildymo liko 3.. 2.. 1..”.

Rodyk draugams

“Tu buvai pažymėtas”

2012-11-24 parašė SiGiSII

Šiandien į blogo žinučių dėžutę gavau žinutę, kad buvau pažymėtas ir turiu sudalyvauti žaidime/atrakcijoje ar kaip ten pavadinti. Kadangi nesu toks piktas, kaip atrodau, pradėkime.

Faktai apie mane:
1. Turiu beprotiškai linksmus plaučius ir mažiau linksmą širdį.
2. Laikau save genijumi, bet nelabai pasitikiu savimi.
3. Dievinu kates, tačiau šiuo metu auginu Džiungarijos žiurkėną (ne, katėms jo nesušersiu).
4. Ketvirti metai iš eilės Kalėdų proga prašau taikos pasaulyje, bet šiemet, kaip matau, sulauksiu tik pasaulio pabaigos.
5. Vairuoju 28 metų senumo automobilį ir jis man labai patinka savo paprastumu (negundo viršyti greičio).
6. Esu romantikas, kaip ir dauguma vandenių, tačiau netikiu meile iš pirmo žvilgsnio.
7. Moku tylėti visomis pasaulio kalbomis.
8. Dievinu pasėdėjimus su draugais prie laužo. Apskritai, labai dievinu gamtą ir ugnį (išskyrus miškų gaisrus).
9. Nesu iš prigimties piktas, tačiau prie keletą metų išmokau būti sarkastišku. Man patiko, todėl dabar aš dažnai kandus tiems, kurie mane nervina.
10. Nekenčiu BMW vairuotojų. Kiek tokių teko sutikti, protu pasižymėjo retas. Labai retas.
11. Esu pedantas. Mėgstu palaikyti idealią tvarką ir švarą namuose. Net betvarkė turi turėti tvarką. Deja, ne visada pavyksta viską sutvarkyti viduje.

Na, o dabar gautieji klausimai:
1. Ar norėtum būti priešingos lyties negu esi? Kodėl? (O jei tik trumpam?)
Ne, nenorėčiau. Man gerai būti vyru. Kodėl? Tiek metų prabuvus vyru būtų keista tapti moterimi, kad ir trumpam. Ir šiaip, neįsivaizduoju kaip tektų paeiti su aukštakulniais bateliais.
2. Kaip manai iš kur atsirado visas pasaulis, kosmosas, pirmoji jų dalelė? Kas už viso to slypi?
Sunkus klausimas. Šiaip viskas, pagal mokslą atsirado nuo kažkokių dalelių susidūrimų, po kurių pradėjo formuotis mūsų galaktika, paskui varliagyviai, beždžionės ir mes. Kas už to slypi? Vieni mano, kad ateiviai, kiti, kad Dievas. Aš manau, kad už to slypi kažkas, ko mes ar nepajėgus suprasti.
3. Kokiu žmogumi norėtum būti, jei galėtum būti toks koks nori būti?
Būčiau savimi. Tik gražesniu.
4. Trys filmai, sukrėtę, įstrigę atminty, ir nebeišlipę iš jos. (Arba knygos). Argumentai neprošal taip pat.
Iš filmų labiausiai įstrigo “Pi” ir “Shawshank Redemption”. “Pi” patiko, nes tai Aranovskio filmas. Man jis patinka, kaip režisierius, nes jo filmai visada po peržiūros priverčia susimąstyti, pažiūrėti vėl ir vėl, nes kas kartą žiūrint galima atrasti vis kažką naujo. “Shawshank Redemption” - tiesiog tobulas filmas. Nėra apie jį ką pasakoti. Jį reikia pažiūrėti ir daugiau klausimų nekils. O iš knygų labiausiai įstrigo K. Majaus “inko testamentas”, kadangi tai vienintelė knyga, kurioje radau tokią frazę apie senus žmones: “bet aš nesenas. Man tik 106 metai.
5. Kokia manai yra žmogaus “misija” šiam pasauly? Kodėl vapšė gyvenam mes?
Kiekvienam sava misija. Tad, kodėl esame šiame pasaulyje yra 7 milijardai skirtingų atsakymų. Na, o universaliausias atsakymas būtų, kad esame šiame pasaulyje, kad rastume atsakymą, kodėl esame šiame pasaulyje.
6. Koks turėtų būti tikrų tikriausias draugas?
Paprastas, ištikimas ir toks, kuris suprastų, kad kažkas blogai neištarus nė žodžio.
7. Koks gyvūnas yra pats geriausias be mūsų plačiai auginamų (kačių, šunų, žiurkėnų etc.) ?
Pats geriausias gyvūnas? Jei iš laukinių, tai tikriausiai delfinas. Jei dar tiksliau, tai afalina. Jie protingi, kiek teko girdėti ne kartą žmonėms audrose padėjo ir dabar net gydymą su jų pagalba taiko.
8. Ar norėtum, jog apie tave vėlesnės kartos mokytųsi mokykloje?
Taip, norėčiau.
9. Mėgstamiausias metų laikas ir argumentai.
Žiema. Argumentai: sniegas, rogutės, slidės, Kalėdos, Naujieji metai ir mano gimimo diena.
10. Pats geriausias jausmas (be orgazmo, nu)?
Nostalgija. Laikau save tos senesnės kartos atstovu. Tad, kai randu, ką nors iš vaikystės, tarkime vaikystės skonio “eskimo” ledų, tamagošį, litą su Žemaite, tai toks malonus pojūtis užlieja..
11. Jei būtų būtina atiduoti vieną iš 5 žmogaus pojūčių, kurį atiduotum, kuris atrodo nereikalingiausias. Kodėl? Kurio vieno ar daugiau nė už ką neatiduotum?
Neatiduočiau nei vieno. Uoslė susijusi su skoniu - man jie abu svarbūs, klausa - negalėčiau gyventi be muzikos, regėjimas - aklu būti nesinori, o lytėjimas - ar kas gali būti geriau, kaip jausti mylimo žmogaus rankų švelnumą?

Aš pats kažkam specialiai klausimų neuždavinėsiu, tačiau jei kas norės pratęsti šią atrakciją palieku savo 11 klausimų, skirtų pasukti smegeninei.
1. Koks gyvūnas, turi tokias pat akis, kaip ir katė?
2. Kiek truko šimtametis karas?
3. Kiek operacijų patyrė Z. Froidas?
4. Į kokį klausimą niekada negalima atsakyti “ne”?
5. Koks žmogaus organas sunaudoja daugiausiai vandens ir deguonies?
6. Kokią baimę turėjo Tomas Edisonas?
7. Kas Niujorke pastatė Laisvės statulą?
8. Ar tiesa, kad Romos imperatorius savo senatoriumi skyrė arklį?
9. Ką reiškia “Liuciferio” vardas?
10. Iš ko atsirado žaislas “skraidanti lėkštė”?
11. Kada buvo išleista pirmoji operacinė sistema Windows?

Rodyk draugams

Sudužusių veidrodžių karalystė

2012-11-24 parašė SiGiSII

Tolumoje išnyra lietuvio akiai ne itin dažnas reginys - rūku apsiklojęs Tatrų kalnų masyvas. Retas kalnų oras patekdamas į mano organizmą vis labiau apsunkina mano kovą su miegu. Menkos keturios valandos miego ir vėl į kelią, vėl už vairo. Ant galinių sėdynių sukritę vaikai palaimingai miega, kaip ir šalia manęs sėdintis, šturmanu turėjęs būti kolega. Vienintelė pašnekovė robotiško balso savininkė Laima, kuri kartas nuo karto įspėdavo apie greičio radarą ar kelio kryptį ar posūkį.
Lijo. Su kiekvienu kilometru jaučiausi vis prasčiau, bet ne tik dėl limpančių akių, bet ir įkyrių minčių, kurios pasinaudodamos tyla lindo į galvą, tarsi agarofobės bėgančios iš didelės erdvės. Ginčas degalinėje, dažnos aplinkinių replikos ir atstūmimas buvo tarsi pritarimas mano nuojautai, kad nereikia pasiryžti šiai avantiūrai, tačiau, išdidumas persipynęs su kvailumu vertė tam pasiryžti, kad po to būtų galima draugams, apie savo nuotykius pasigirti.
Krokuva. Karalių miestas. Niekada nemėgau karalių, bajorų, kunigaikščių, prezidentų, verslininkų ar kitų save dėl piniginės ir retai kada smegeninės storio aukščiau kitų save išsikeliančių žmonių. Juk tiek paleidus kulką tiek į galvą valkatai, tiek paleidus kulką į galvą milijonieriui jie abu mirs. Tad ir didžioji dauguma mirusių turtuolių panteonų man daugiau kėlė pyktį, negu susižavėjimą. Nors šis kažkuo buvo kitoks. Taip, mieste nuolat aplinkui zujo automobiliai, tramvajai, krūvos turistų ir vietinių, kurie darė jį panašų į skruzdėlyną, su didingais pastatais išreikšti tikėjimą į Dievybę ar pašlovinti didingą praeitį, kuri ir buvo didinga. Ir didžia dalimi susijusi su Lietuva.
Atsiskyręs nuo grupės, sėdėjau turgaus aikštėje lesindamas balandžius nesuvalgyto riestainio trupiniais. Greičiausiai užliūliuotas vien priebalsėmis kalbančių gyventojų kalbos pradėjau jaustis, tarsi sėdėčiau Vilniuje, Katedros aikštėje (juk čia taip pat lengviau susikalbėsi lenkiškai arba rusiškai) iki išgirdau Didžiojo Beno pusbrolio balsą, kuris pranešė, kad neužilgo vėlei leisimės į kelią.
Paskutinė diena. Besikeičiantys, sunkiai ištariami miestų pavadinimai, didėjantys sunkiasvorių mašinų srautai ir poilsio stygius pamažu atiminėjo likusias jėgas. Negelbėjo net reanimacija espreso kava ar sustojimais pavaikščioti ir suaktyvinti kraujo cirkuliaciją organizme. Proporcingai didėjant kilometrams, keleiviai vis dažniau miegodavo negu kalbėdavo.
Vidurnaktis namų laiku. Dangaus skliautas atrodė tarsi ilgosiomis šviesomis apšviečiamas sudužęs veidrodis, kurio šukės kartas nuo karto mus pralenkdavo, pavirtusios tam tikros markės automobiliu. Pavargusį kūną užliejo šilumos banga. Jaučiausi tarsi turtingiausias žmogus pasaulyje. Juk tik mums, man ir mano kolegai, visame miegančiame autobusiuke priklausė šis nuostabus vaizdas, kuriuo nenorėjome dalytis. Deja, tuo vaizdu džiaugtis ilgai neteko, miestuose įrengtas gatvės apšvietimas vis paslėpdavo dangaus grožį, o ir Kaunas, kuriame turėjome persėsti į kitus automobilius ir tęsti kelionę buvo jau ranka pasiekiamas.
Tiksliai nepamenu, nei kada grįžau namo, nei kur palikau automobilį - galvoje nuo nuovargio buvo atsivėrusi juodoji skylė, kuri daug ką sugėrė ir nepanoro grąžinti.
Tai praeitis. Dabar praėjus beveik pusmečiui, drėgnais rudens vakarais su arbatos puodeliu prie lango sėdžiu balkone žvelgdamas į naktį ir dėlioju atminties fragmentus į vieną visumą, bandydamas ieškoti vietų, kur suklydau, ko nepastebėjau ar stengdamasis suprasti savo naivumo kilmę. “Jei nori pamatyti tikrąjį žmogaus veidą - leiskis su juo į sunkią kelionę” - banali, smarkiai nuvalkiota frazė, kuri labai tiko apibūdinti visą, ką išgyvenau.
Slapstydamiesi už gerumo, religingumo ar net švelnumo kaukėmis, tarsi veidrodžiais stengiamės atspindėti visuomenei iš mūsų reikalaujamas normas, kad būtume pripažinti gerbiami ir neduok die, kas pastebės, kad mes ne tokie kokie dedamės. Tačiau anksčiau ar vėliau šie veidrodžiai dūžta, sukeldami tokį patį efektą, kaip pasakoje “Nauji karaliaus drabužiai”. Ir kas po to lieka? Krūva stiklo šukių ir nuogas karalius stovintis viduryje jų…
Tikro nuoširdumo nereikia suvaidinti. Tą supratau naktį sėdėdamas su nepažįstamais žmonėmis prie laužo, kalnų apsuptyje, su kuriais dalinomės maistu ir vandeniu, bendravome keliomis kalbomis, o kitą rytą atsisveikinant jie, nors ir stokodami, iš paskutiniųjų parūpino lauktuvių kelionei namo. Žinoma, galima ginčytis teigiant, kad tai gali būti tik gražus socialinis gestas, bet aš abejoju ar kuris iš mūsų atiduotų gardesnį kąsnį vienadieniui svečiui iš mandagumo.
Atsigėręs dar vieną gurkšnį žvilgteliu į telefoną. Jokio atsako. Vadinasi ignoravimas tęsiasi. Štai, kaip dažniausiai yra atsilyginama už gerumą - įžeidimu ir slapstymusi iš baimės. Neketinu tapti dar vienu iš tokių parazitų, bet šiuo atveju užgautoms ambicijoms imant viršų aš skelbiu karą…

Rodyk draugams

Ponas Niekas prieš panelę Mizantropiją

2012-07-13 parašė SiGiSII

Stambiais lašais nuo stogo krenta vėsus vasaros lietus. Tyliai nusikeikęs, pro atviras garažo duris, neslėpdamas pagiežos, stebiu, kaip mažos balos virsta nedideliais upeliais, kurie tekėdami susijungia vieni su kitais ir galiausiai nuteka savais keliais. Aš nevisada nemėgau lietaus. Pamenu, kaip būdamas mažas lyjant lėkdavau šokinėti per balas, permirkdamas iki paskutinio siūlo lašo, nepaisydamas netgi to, kad galiu peršalti. Man buvo gera. Gera gyventi iliuzijų pasaulyje, tarp smėlio pilių ir draugų, kurie tada dar atrodė tikri.
Bet tada susidūriau su… juodu katinu besisukiojančiu man apie kojas, kuris, kaip ir aš garaže slėpėsi nuo lietaus, žmonių šaltumo, automobilių triukšmo ir kito velnio, kuris vadinosi rutina. Laikas čia sustodavo. Nuolatinė prietema, tvyranti dėl langų nebuvimo išmušdavo laiko jausmą ir priimdavo taip jaukiai, kaip mama priima savą vaiką. “Žmogui tinkamiausios spalvos yra tamsios - juoda, pilka, mėlyna” - sumėžavo kažkur viena ausimi pagauta mintis, kuri tada pasirodė idiotiška. Juk kasdien nesirengsi, tarsi per gedulą. Bet, kaip ir visada bėgant laikui supratau tos minties vertę - juk juoda spalva sugeria visas kitas spalvas.
Tarsi pritarimą savo minčiai, išgirdau vaiduoklišką melodiją, kuri sklido nuo lentynos, ant kurios buvo padėtas mano telefonas. Skambino nežinomas numeris, tad kilo mintis, kad skambina eilinis “sielų supirkėjas”, pardavęs savo sielą, kažkokiai stambiai korporacijai ir ieškantis aukų, kurių sielas dar galėtų pagrobti už tai, kad neišlėktų iš darbo ir vienu žingsniu priartėtų prie savo svajonės. Taip, gyvename tokiais laikais, kai mūsų gyvybė ir vertė matuojama ne padarytais darbais, turimais įgūdžiais ar gabumais, o valiuta - eurais, doleriais, rubliais ar litais. Jei pinigų neturi ar esi kitoks nei visi - esi tik eilinis niekas. Tokiu buvau ir aš. Buvau tik dar vienas ponas Niekas - nematomas valdžiai, visuomenei, o kartais ir pats sau…
Atsiliepiu, nors man tas nebūdinga. Kitame ragelio gale pradeda čiauškėti švelnus moteriškas balsas, klausiantis kokio mobiliojo operatoriaus paslaugomis dabar naudojuosi ir kokius planus gali pasiūlyti jie. Pokalbis buvo trumpas - “Ačiū, manęs nedomina” ir padėtas ragelis. Anksčiau taip pasielgęs jausdavau prastai - juk žmonės dirba savo darbą, o šitaip pasielgdamas galiu juos užgauti, tačiau ilgainiui visa tai išnyko. Dabar esant prastai nuotaikai galėčiau įkyruolius išdėti į šuns dienas. Ir tai darau, bet tyliai, mintyse, kadangi mama mane išmokė kultūros ir to, kad kvailiams reikia duoti kelią.
Šitaip pamažu Niekas susipažino su panele, kurios vardą savyje nešioja didelė dalis pasaulio gyventojų - Mizantropija. Jei jį būtų žmogus, tai ji atrodytų, kaip įspūdinga biseksuali žaliaakė brunetė, daužanti visiems savo partneriams širdis, tik dėl to, kad tai malonu daryti. Tikriausiai vien dėl šio, jos palaido būdo jiedu ir kovoja mano viduje, siekdami išstumti vienas kitą.
- Ė, gal turi parūkyt? - pertraukia minčių tėkmę iš kažkur atskridusi frazė. Kiek aukščiau nuo gatvės plytelių pakėlęs žvilgsnį išvystų itin intelektualiai atrodantį, sportiškai apsirengusį jaunuolį, kuriam, kaip aksesuaras puikiai tiktų beisbolo lazda.
- Nerūkau, - atrėžiu ir nueinu tolyn, palydimas nustebusio žvilgsnio, kad ant šio margo svieto dar yra žmonių, kurie savo plaučių neteršia dervomis ir neremia mirties pelno.
Kuo toliau, tuo lietus smarkėjo ir mintis pasiimti skėtį atrodė gerokai protingesnė negu buvo išeinant iš namų. Bet, kas padaryta, tas padaryta. Permirkęs nuo galvos iki kojų slinkau gatve akimis viltingai ieškodamas bent vienos autobuso stotelės, nors žinojau, kad šiame kvartale autobusai nevažinėja. Svarbiausia tuo metu buvo viltis. Pralekiantys automobiliai tyčia ar netyčia mane papildomai apliedavo vandeniu, kas kėlė mano pyktį ir tenkino panelę Mizantropija, tačiau netikėtai už nugaros išgirdau cypiančius automobilio stabdžius ir puikiai pažįstamą balsą.
- Lipk greičiau vidun.
Tai buvo Tomas. Vos Įlipus į automobilį nosį pradėjo kutenti saldus kvepalų aromatas, kas leido daryti išvadą, kad jis šalia savęs turėjo dailiosios lyties šturmanę.
- Kavos, arbatos, o gal rankšluostį? - nusijuokė.
- Na, jei galima, norėčiau visų trijų. - atsakiau į mažą nosinę mėgindamas sutalpinti visą savo plaukuose esančią drėgmę.
- Ką gi, važiuojam. Būsi šturmanas.
- Tai vieną šturmaną pakeitei kitu?
Nežymus raudonis nutvieskęs jo veidą ir į šoną lakstančios akys išdavė, kad jis yra nustebęs ir pasimetęs, tik niekaip negalėjau suprasti kodėl.
- Žmogau, aš nesuprantu apie ką tu šneki.
- Šneku apie moteriškų kvepalų kvapą, kuriuo persigėręs tavo automobilio salonas.
- Nuo tavęs nieko nepaslėpsi, po velnių, - tarė jis kvatodamasis. - pažadu, kad kai bus laikas tave su ja supažindinsiu, o dabar sakyk, kuriuo keliu sukti, kad tavo namus privažiuočiau, nes šitam rajone aš žalias, kaip agurkas.
Nemėgau, kai žmonės po mano užduoto klausimo nukreipdavo temą, tačiau šį kartą iš jo linksmos nuotaikos ir reakcijų supratau, kad sekantys klausimai būtų bergždžias burnos aušinimas, kadangi atrodė, jog jis skraidžioja padebesiais, akimis danguje rašydamas tos laimingosios vardą.
Uždarius buto duris, dar nespėjus nė persirengti sausais drabužiais, virtuvėje pasigirdo išsijungiančio virdulio garsas. Gurkšnojant gerokai persaldintą arbatą, mintyse prabėgo dienos vaizdai.
“- O tu žinojai, kad dažnai žmonės prieš mirtį dažnai mato prieš akis pralekiantį gyvenimą, tarsi pagreitintą filmą? - kadaise manęs paklausė mano Sniego Karalienė.
- Snieguole, o ko dar tikiesi? Titrų?
-Taip, gyvenimas ne filmas, todėl matome jo vaizdus, o ne bereikšmes pavardes…”.
Laikrodis ant riešo rodė du dvejetus ir du nulius. Tai buvo laikas, kada abi viduje miegančios priešingybės pamiršdavo savo nesutarimus ir susitaikusios užmigdavo. Lėtai užtraukiau užuolaidą, mintyse tardamas:
“Mieli ponios ir ponai, šiandienos vaidinimas baigtas. Kito pasirodymo laukite rytoj…”.

Rodyk draugams

Autobusinė visuomenė arba Kita stotelė - Naujamiesčio g.

2011-12-19 parašė SiGiSII

Vėjui kiaurai varstant mano ploną pavasarinę striukę ir tyliai sau panosėj keikiant vairuotojus, kurių automobilyje nėra stabdžio pedalo padedančio sustoti prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pasieku autobuso stotelę. Sutikrinęs laikrodžio rodmenis su tvarkaraščiu nudžiungu, kad mano autobusas čia bus už poros minučių.
Ilipęs į autobubusą nuslenku į patį galą, kur dar randu vietą prisėsti. Pats piko metas ir kiekvienoje stotelėje viskas primena konvojų - vos išlipus didžiulei masei žmonių, ją pakeičia dar didesnė. Na, tai nieko nuostabaus, kadangi visi, kas gali skuba iš darbo namo. Stebėdamas visą šį nesibaigiantį maratoną imu suprasti, kad jei koks nors užsienio pilietis paklaustų, kokio būdo yra Lietuvos žmonės, nedvejodamas pasiūlyčiau jam pasivažinėti viešuoju transportu.
Autobusinė visuomenė - šitaip vadinu visus asmenis, kurie diena iš dienos iš taško A, tašką B pasiekia viešuoju transportu. Pasitelkdamas savo nediplomuotą, kasdienę patirtį galiu išskirti šiuos autobusinės visuomenės narius:
- “Biedni, bet muzikalūs”. Tai viena dažniausiai viešajame transporte sutinkama grupė, kurioje ypatingai papilitę jaunuoliai tarp 13 ir 16 metų, kurie už savo paskutinius pinigėlius, kurių neprarūkė ar nepragėrė nusiperką šūstrą kirstą mobiliaką su mp3, bluetooht, wi-fi ir kitokiais pribumbasais (velniai nematė, kad nė nežino kaip pusė jų veikia), prikiša į jį muzikos, kuri panaši į suvažinėtos katės katės priešmirtinį kniaukimą ir autobuse ja dalijasi visu garsu. Nors daugumai dėl to ir pikta, bet reikia juos suprasti - juk visus pinigus išleidus telefonui ausinėms jų paprasčiausiai neužteko.
- “Centrinukai”. Vos tik autobusui sustojus stotelėje į jį pro visas įmanomas duris pradeda piltis keleiviai. Didžioji dalis jų kaip užkerėti sustoja autobuso centre ir ten pasilieka užkimšdami galimą praėjimą tolyn. Viskas čia lyg tvarkoje, jeigu liptum lauk už vienos ar poros stotelių, bet jei važiuoji daug toliau, ilgainiui pradedi jaustis, kaip šprotas skardinėje. Nors visame tame yra ir gerų dalykų - ant staigesnio posūkio tavo glėbyje gali atsidurti įspūdinga gražuolė ar gražuolis (apie ką realiai gali tik svajoti). Tačiau tame nemažai ir blogio - tau nesunkiai gali ištraukti piniginę, telefoną ir tu to nei nepajusi, kitam žmogui užgriuvus gali būti lengvai “aplamdytas” ir blogiausia kas begali būti - froteuristai ir toučeristai*. Ar dar liko noras pasilikti autobuso centre per spūstį?
- Šopaholikai. Nors Lietuvoje ir siaučia krizė, bet tiesą sakant taip neatrodo tiek gatvėje, tiek autobuse: gatvėse vis daugiau ir daugiau naujų automobilių, o autobuse kartas nuo karto galima išvysti moterį, gretimą vietą, kurioje turėtų sedėti keleivis apsikrovusią įvairiais prekybos centrų maišeliais su prekėmis. Gražiai paprašius juos patraukti gali laukti įvairių atsakymo variacijų - nuo pasiuntimo iki klusnaus prašymo įvykdymo. Sulaukus pasiuntimo galimi trys variantai, priklausomi nuo žmogaus būdo: galima pasiųsti atgal, tyliai pasišalinti arba mandagiai pacituoti nemokamai leidžiamo vežti krovinio matmenis.
- Senoliai nemėgstantys jaunimo. Taip, ši grupė, nuolat su savo pensijų dydžiu nuolat užkliūnanti Seimo nariams šį kartą užkliuvo ir man. Dažnas atvejis, kad važiuojant viešuoju transportu “žalias jaunimėlis” sėdi, palikdamas senolius stovėti ir už tai jie pyksta, bet tai ką apturėjau aš, protu paaiškinama, kaip stipri amnezija arba neapykanta jaunimui. Važiuojant autobusu, sulipus krūvai žmonių prie manęs priėjo viena senyva moteris ir pradėjo žvalgytis vietos, kur galėtų atsisėsti. Būdamas gerai išauklėtas atsistojau ir pasiūliau sėsti į savo vietą, bet jis atsakė, kad jai skauda nugarą, kad tuoj lips ir liepė man sėstis. Tą ir padariau. Važiuojant toliau prie jos atsistojo, tikriausiai kažkokia draugė ir jos pradėjo šnekėti. Bešnekant, ji pasisuko į mane ir galvodama, kad negirdžiu (aš buvau su ausinėmis) pasakė savo draugei: “Sėdi va visokie veltėdžiai, o man šitiek metų atidirbus, nugarai skaudant reikia stovėt”. Likau apšalęs. Vistik senatvės ligos baisus dalykas.
- “Zuikiai” ir “bomžai”. Kartu dvi atskiros ir artimos viena kitai grupės. Skirtingos tuo, kad zuikiu gali būti ne tik dėl savo materialinės ir ekonominės padėties, o panašios, kad dauguma žmonių be vietos ir būna tie zuikiai. Apie šias grupes visur ir taip pakankamai daug šnekama, tad jei norite sužinoti daugiau - važiuokite autobusu be bilieto - kontrolieriai plačiau apie šias grupes papasakos.
Žinoma be šių išvardintų grupių dar galima išskirti įvarių kitų, kaip, sportininkai, darantys prisitraukimus, įsivaizduodami, kad turėklai įsikibti yra “turnikai”, Smirdvydės, kurioms praėjus reikia praverti langą, nes juo kvepalų kvapo net dusina (panelės, praustis irgi reikia), bei maklerius, kurie autobuse telefonu kalba taip garsiai, kad apie jų gyvenimą nori ar ne sužinai daugiau, nei tau reikia. Tačiau geriau vieną kartą pamatyti (ar užuosti), negu šimtą kartų skaityti ar girdėti.

Epilogas. Viešasis transportas yra puiki priemonė nusigauti į reikiamą vietą, neišleidžiant daug pinigų ir nestovint spūstyse. Deja, dėl mūsų pačių kaltės tai tampa neigiamu dalyku.
Jei skaitant šį straipsnį pažinote save arba ties kiekvienu punktu linksėjote galvą, nes buvote su tuo susidūrę - sveikinu, nes nesate labai sugedęs ir galite padėti keisti situaciją. Jei ne, vadinasi iki to dar reikia paaugti vidumi.
Norėdami keisti pasaulį ir daryi pasaulį geresniu, turime pradėti nuo savęs.

*Froteurizmas – kuomet prieinama slapta prie nepažįstamos moters iš užpakalio ir pradedama spausti ar trinti penį į jos sėdmenis;
Toučerizmas – charakterizuojama stipriu noru liesti krūtis ar genitalijas nežinomos moters be jos sutikimo; dažnai atsitinka kuomet yra ir kitokios situacijos.

Rodyk draugams

13 savaičių sniego

2011-07-10 parašė SiGiSII

Aukštai medžiuose kranksinčios varnos, tarsi pritariamasis vokalas akomponavo žvarbaus vėjo švilpimui, kuris keliaudamas nuo medžių šakų ligi pažemės vienam kitam praeiviui į akis bėrė sniegą. Atsirėmęs į metalinę tvorą, dar ilgai grožėčiausi reginiu, tačiau prie įėjimo pamatau ateinantį Tomą.
Kad tai buvo jis tebuvo galima atskirti tik iš poros piktai į šonus lakstančių akių, kadangi visas veidas buvo paslėptas po aukšta žieminės striukės apykakle ir stora kepure.
- Geresnės vietos, nei miesto kapinės išrinkti negalėjai?
- Juk pats sakei, kad nori pasikalbėti tokioje vietoje, kur būtų tylu, ramu ir niekas aplink netrugdytų. Manau, kad tai pati idealiausia vieta. Beje, kas tai per reikalas, pone Bondai?
Piktu žvilgsniu dėptelėjęs į mane jis ramiai atsidūsta ir tarsi išminuotojas, nukenksminantis bombą, pradeda rinkti žodžius:
- Net nežinau, kaip tau tai pasakyti, nes ir aš pats buvau šokiruotas… Tiesiog vakar gavau skambutį nuo Jos. Ji grįžo. Ji Lietuvoje ir nori su tavimi susitikti.
Tai išgirdęs netekau žado. Stovėjau tvirtai įsikabinęs į metalinę tvorą, negalėdamas patikėti, ką išgirdau ir bijodamas, kad ją paleidus mano virpantys keliai, tiesiog neatlaikys kūno svorio ir aš parkrisiu ant žemės.
- Ko..Kokio velnio Jai čia reikia? - kone šaukiau bandydamas atgauti žadą.
- Žuvo tėvas.
- Tėvas? Kodėl Ji man niekada apie jį neminėjo?
- Nes nebendravo su juo. Pats žinai, kad kai Jai buvo 6 metai jos tėvai išsiskyrė ir nuo tada tėvo daugiau akyse neregėjo… Iki tol, kol gavo žinią apie jo mirtį. Mišios vyks rytoj 12 valandą Katedroje. Aš ten būsiu. Jei norėsi, tai ateik.
- Mano adreso nedavei?
- Ne. Negalėjau.

Grįžus namo į akis vėl krito tos pačios dėžės, kuriose sudėti albumai su mūsų bendromis nuotraukomis. Taip, iki šiol nesugebėjau jų išmesti. Galvą šturmavo milijonas prieštaringų minčių, besistengiančių perrėkti viena kitą, už kurias garsiau švilpė tik arbatinukas, pranešantis apie užvirusį vandenį.
Pastatęs karštos arbatos puodelį ant stalo, atsisėdau prie lango pro kurį galėjau stebėti platininės tamsos apgaubtą miestą.
Kaimyninio daugiabučio languose lėtai viena po kitos pradėjo gesti šviesos. Žinojau, kad ir man reikia eiti miegoti, nes pavargęs kūnas pradėjo ožiuotis nenorėdamas klausytis smegenų siunčiamų komandų, tačiau keista baimė, kylanti iš prisiminimų, neleido užmerkti akių.
“Gerai, tebunie” - pasakiau pats sau, patogiau atsilošęs į kėdės atlošą ir užmerkęs akis mintimis panirau į naktinę miesto tamsą.
Atmerkęs akis supratau, kad jau rytas - gatvėje vaikščiojo žmonės, daugybėje langų degė šviesos ir miesto autobusai suko maršrutus pirmyn atgal. Prasidėjo įprastinė darbo savaitės diena, kuri eiliniam mirtingajam mažai kuo skyrėsi nuo kitų - vieni žudėsi, kiti mylėjosi, treti mirė, o ketvirti gimė. Tas pats užburtas ratas. Mano virtuvė buvo ne išimtis - virš galvos šviesą skleidė šviestuvas, o ant stalo tebestovėjo nė nepaliestas, atšalusios arbatos puodelis. Pažvelgęs į laikrodį supratau, kad turiu geras tris valandas laiko pasiruošti pamatyti tą, dėl kurios mano gyvenimas pradėjo suktis į kitą pusę ir kuriai išėjus jis visai sustojo.

Bažnyčioje, kaip visada vyravo šventa ramybė. Nuo sienų, iš freskų, į mane maloniai žvelgė šventieji, stovintys smėlynų fone, kurie buvo tarsi malonus kontrastas lauke siaučiančiai pūgai. Lengvai gerdamas tą ramybę, nusiemiau kepurę ir atsisėdau į paskutinį suolą, kad tik būčiau kuo toliau nuo Jos, bet kartu ir būčiau arti. Ieškoti jos tarp žmonių nereikėjo - ji taip išsiskyrė iš visų: juodi plaukai krentantys ant šviesiai pilkšvo palto darė ją panašia į tą Ledo Karalienę, kurią aš prisimenu. Šalia jos stovinis aukštas nepažįstamas vaikinas, kuriam mišių metu ji kartas nuo karto ant peties verkdavo, matyt buvo naujasis jos gyvenimo palydovas, pakeitęs mane. Norėjau prieiti prie jo ir pasakyti, kaip jam pasisekė, tačiau buvau tikras, kad jis tai jau žinojo.
Kunigui visiems palinkėjus Viešpaties malonės pakilau eiti, tačiau dar nespėjus praverti durų už nugaros išgirdau švelnų Jos balsą.
- Ačiū, kad atėjai.
Atsisukęs norėjau pasakyti, kad nėra už ką, tačiau nespėjau - stiprus jos apkabinimas paliko mane stovinti be žado ir negalinti pajudinti nei raumenėlio. Jaučiau, kad būtent šio apkabinimo man reikia, kad galėčiau paleisti visą praeities balastą, tačiau nežinojau, kad dėl jo mano širdį taip skaudžiai varstys skausmas.

Išgyvendamas paskutinę priešmirtinę stadiją laužas pamažu geso. Lengvai rusenančios žarijos vis menkiau ir menkiau apšvietė aplink jį susirinkusių žmonių veidus, tačiau maloniai šildė. Matyt negalėdamas apsikęsti laužo agonijos Tomas atnėšė porą malkų, kuriuos tarsi princo bučinys atgaivino ugnį (ne Snieguolę) ir atsisėdo šalia manęs.
- Vis dar skauda?
- Truputį. Kaip pastebėjai, vapsvos manęs nelabai myli.
- Aš ne apie koją…
- A, tu apie tai… Taip, skauda. Ne taip lengva su šaknimis išrauti tai, ką širdyje auginai keletą metų. Bet pradžia padaryti. Laikas gyventi iš naujo, - atsakiau ir nepajutau, kaip iš lūpų išsprūdo kvaila dirbtinė šypsena.
- Taip, žmogau, laikas. Tikiu, kad atsiras ta, kuri tau skirta, nes be tavo pagalbos ir patarimų daugumos iš čia esančių santykiai būtų seniai sugriuvę. Tad tikėk, gyvenk ir lauk…

Nenumaldomai artėjant rytui visi besišildę prie laužo naktinį dangų, nusėtą žvaigždėmis iškeitė į miegą. Visi išskyrus mane. Sedėjau po žvaigždėtu dangaus skliautu ir iš mažų detalių dėliojau mintis nuo žiemos iki dabar.
Žinojau, kad albumai, kurie vis dar liko kampe anksčiau ar vėliau paliks namus, nes tai tiks simbolis, to kas praėjo. To, kas mane nepakeliui. To, kas neveda pas tą, kuri kažkuriame pasaulio gale taip pat sėdi dėliodama mintis ir galvoja, kur yra tas jai skirtas…

Post Scriptum

Vienas procentas žmonių, visos žmonijos mastu reiškia šešiasdešimt milijonų panašių individų.

Judėjimas turi dvi kryptis - į priekį ir atgal. Evoliucija ir mutacija taip pat judėjimas, tačiau į kurią pusę priklauso tik nuo požiūrio. Tačiau svarbu prisiminti, kad ir siela gali mutuoti.

Rodyk draugams

Forte/Piano arba mane paliko vaikinas

2010-12-22 parašė SiGiSII

Žiema. Oro temperatūra nukritusi žemiau nulio, žmonių minioje pradeda diferencijuoti dvi žmonių grupes: laimingus įsimylėjelius, kurie glaudžiasi arčiau vienas kito, laikosi už parankių ir kitokiais įvairiais būdais bando išsaugoti šilumą ir tuos, kurie gailiai dūsaudami vaikšto vieni ir pavydžiai stebi pastaruosius. Ryškiausiai antroje grupėje išsiskiria merginos, kurias neseniai paliko vaikinai, nes dažnai atrodo, kad vienos iš jų puls į bet kurio preivio glėbį norėdamos išverkti savo nelaimingą meilę, o kitos tyliai atsidus, dirbtinai nusišypsos ir pasakys, kad viskas gerai, nors ir akys liūdi. Būtent čia ir išsiskiria du tipai: forte ir piano.
Forte tipo merginos, kaip ir sako pats pavadinimas savo jausmus išreiškia labai ryškiai ir garsiai. Vos tik vaikinas pasiūlo jai draugauti įvairūs socialiniai tinklapiai, kaip one.lt, facebook.com ir pan. pasipuošia užrašais, kaip “myliu tik tave mažuti”, “Aš tik tavo”, “M plius M lygu širdelė”, statusų pasikeitimais, o draugių telefonai kenčia nuo žinučių, kuriose ši žinia būna daugmaž išrėkiama. Dar vėliau užrašus papildo nuotraukos, kuriose bučiuojamasi (mano galva jas geriau pasilikti asmeniniam albumui) ir kitoks viešas demonstavimas (-masis), kad priklausote vienas kitam.
Nesunku suprasti, kad nemažiau audringai išreiškiamos ir skyrybos: vėlei kenčia tie patys tinklapiai į kuriuos keliamos liūdnos stilistikos nuotraukos, po kuriomis užrašai būna panašūs į šį: “Kam ta meilė sutverta, jei ji atneša tik skausmą”; blogai, nes merginas aplankęs įkvėpimas gimdo (ar verčia plagijuoti) tokius “šedevrus”, kaip “mergaite, nepyk jei jis įdėjo tau į kavą du šaukštelius cukraus - tiesiog taip mėgau aš”; prieš drauges naudojama atvirkštinė psichologija (”Aš niekur neisiu, nes man labai liūdna” versti kaip “Meldžiu, ištempk mane kur nors”), kad tik galėtų kur nors išeiti, atsipūsti, pasiguoti ir desperatiškai ieškoti kito potencialaus partnerio, nes meilė egzistavimui čia svarbesnė net už deguonį. Dažnai čia pasitaiko įvairių vienos nakties nuotykių, tūsų iki žemės ar žmonių graibymo ar kitų neigiamų atsipalaidavimo būdų.
Piano tipo merginos yra visiška forte priešingybė. Kaip ir sako pavadinimas jų emocijos nereiškiamos garsiai. Dažniausiai apie prasidėjusią draugystę žino tik keletas artimiausių draugų, o likusi dauguma žmonių apie tai sužino, tik jai nutrūkus, pamačius juos kartu bendraujant artimiau, nei įprasta tik draugams, ar paskelbus apie tai socialiniame tinklapyje, tam, kad atsikratytų įvairių dviprasmiškų pasiūlymų.
Skyrybos išgyvenamos skaudžiai. Dažniausiai šio tipo merginos savo skausmo aplinkai stengiasi neparodyti, o jei ir parodo vengia apie tai kalbėti kiekvienam. Viskas kaupiama viduje, kol galiausiai, niekam nepasipasakojus ar nesant kam pasipasakoti, plyštama. Kaip to pavyzdį galiu pateikti draugės pasakojimą, kai autobuse šalia jos atsisėdo liūdna mergina, kuri ramiai, be ašarų, papasakojo savo nelaimingos meilės istoriją, nepaisydama ar jos klauso ar ne, baigusi padėkojo ir išlipo, palikusi klausytoją be žado. Dėl visų aukščiau paminėtų priežasčių joms dažnai būdinga depresija. Liūdesį stengiamasis realizuoti: rašomas dienoraštis, blogas, kuriama poezija, muzika, tačiau priešingai nei forte tipo merginoms, tai daroma ne stiliumi “vaje, vaje, kaip man sunku”, o jausmus perteikiant įvairiomis metaforomis ar kitomis meninėmis priemonėmis.
Kaip matome skyrbos gali būti išgyvenamos įvairiai, tačiau yra keletas patarimų, kurie gali padėti sumažinti skausmą ir gali būti pritaikyti ne tik abiems mano išskirtiems merginų tipams, bet ir vaikinams (sukurta moterims, bet pakankamai stipru ir vyrams):
1. Jokių naujų artimų/intymių santykių neseniai sugriuvus seniesiems. Tai viena iš svarbiausių taisyklių. Pradėjus naujus santykius, neišgyvenus senųjų, pastarieji neišvengiamai sugrius, nes naujame partneryje matysite senojo atvaizdą, kas galiausiai sukels pykčius, emocinį šaltumą, o jei dar horizonte pasirodys ex- sakydamas, kad jis Jums dar kažką jaučia, tai reikš pabaigą, nes didžioji dalis tada meta naują meilę ir grįžta pas skaudintoją. O tada tinkamai neišgyvenus netekties visa istorija vėl kartojasi iš naujo. Pavyzdžiu galima laikyti mano atvejį, kai pamilau merginą, kuri visai neseniai išsiskyrė su vaikinu. Iš pradžių viskas buvo puiku, tačiau po kiek laiko iš jos pusės prasidėjo neaiškūs verksmo protrūkiai, šaltumas, išsisukinėjimas nuo tiesių atsakymų, kol galiausiai prieš nosį buvo užtrenktos durys, siunčiančios žinią, kad tarp mūsų viskas baigta. Vėliau ji mėtėsi tarp savo jausmų dviems vaikinams, kol galiausiai liko prie suskilusios geldos. Džiaugiuosi, kad ji bent dabar yra mylinti, mylima ir laiminga.
2. Nemylėdami savęs negalite mylėti kito. Dažnai po skyrybų žmogus galvoja, kad jį paliko, nes jis buvo negražus, kvailas, storas ar kitaip neigiamas. Stop! Jei save tokiais laikysime, tokius mus matys ir kiti. Kaip pavyzdį galiu pateikti nutikimą iš savo gyvenimo. Kartą su draugu buvome diskotekoje, kur netikėtai jis pradėjo kabinti gana patrauklią, bet stambią merginą. Aš nustebau, nes žinojau, kad tokio tipo merginos jo visiškai netraukia. Grįžus iš šokių aikštelės paklausiau kodėl jis nepuolė, prie kitų dailių panelių, o pasirinko būtent tą, kuri visai neatitinka jo kriterijų. “Nežinau žmogau. Ji turi kažką tokio, kas veikia vyrus kaip magnetas”. Jis neklydo. Vos tik mano draugas atsisėdo, su ja jau šoko kitas. Kai vėliau ji prisėdo prie mūsų supratau, ką jis turėjo galvoje. Ji buvo drąsi, pasitikinti savimi, turinti gerą humoro jausmą ir visiškai nekompleksuojanti dėl savo išvaizdos. Ji mylėjo save tokią, kokia ji yra ir kitiems žmonėms matomus savo išvaizdos trūkumus pavertė privalumais. Šiuo tikslu yra išleista nemažai knygų, kaip “Paslapties” (Secret) serija, “Mylėdamas save būsi laimingas” ir pan., tad turint noro ir pastangų šis punktas pataisomas.
3. Nevartokite baigtinių sąvokų. “Niekada nemylėsiu nieko taip, kaip mylėjau jį”, “visada nešiosiu tavo prisiminimą savo širdyje” - tokios sąvokos dažnai man sukelia šypseną, nes vienintelis amžinas dalykas yra siela. Visa kita baigiasi anksčiau ar vėliau, kaip ir pats gyvenimas, tad vien žadėdami sau kažką neįmanomo apgaudinėjame save, kas prieštarauja savęs mylėjimui. Į šį punktą įeina ir labai mėgstamos frazės, kad “visi vyrai kiaulės” ar “visos moterys kekšės”. Sutikę vieną netinkamą žmogų negalime visai priedermei priklijuoti vienos etiketės, nes žmonės yra INDIVIDAI, kas reiškia, kad kiekvieno iš mūsų yra po vieną ir mes esame skirtingi (nebent Jus klonavo, kaip A. Švarcnegerį). Vietoje aukščiau pateiktų frazių geriausia naudoti tokią “tu buvai smulkus akmenėlis mano kelyje, dėl kurio aš parkritau, bet dabar būsiu daug atidesnis/-ė ir labiau žiūrėsiu, kas painiojasi mano kelyje, po kojomis. Ačiū tau už tai”.
4. Nesuverskite visos kaltės vien tik sau. Santykiuose niekados nebūna vieno kalto. Už santykių kūrimą yra atsakingi abu partneriai ir jei bent vienas iš jų savo kūrimo rūpestį užmeta kitam - laukia griūtis. Tai, kaip mažas mechanizmas, kuriame sustojus vienam sraigtui “šaibom išeina” visas mechanizmas. Jei taip išėjo, kad santykiai sugriuvo ir buvęs partneris kaltinas Jus dėl visko, nepulkite tuo tikėti. Žmonės tokie padarai, kad savo kaltę menkai pripažįsta. Pirmiausiai ramiai atsisėskite ir mintyse susiraskite tą vietą, nuo kurios prasidėjo griūvimas. Analizuokite nuo ko tai prasidėjo, kaip tai buvo galima stabdyti ir galiausiai kiek kiekvienas iš Jūsų į to stabdymą įdėjo pastangų. Tai darydami išmoksite rasti klaidas ir iš jų mokytis, taip ateityje darydami jų mažiau. Prisiminkite - nedarydami klaidų sustabdytume tobulėjimo procesą.
5. Nepulkite prie bet kurio(-ios). Dažniausiai taip nutinka, kai po keletos nesėkmingų draugysčių ar simpatijų visu tuo nusiviliama taip, kad galiausiai puolama prie pirmo pasitaikiusio, kuris parodė Jums kažkiek simpatijos, nes manote, kad geresnio, matyt, ir nerasite. Ne velnio. Kiekvienas iš mūsų yra vertas pačio geriausio varianto mums, tik reikia kantriai laukti ir tikėti tuo. Vienoje knygoje radau tokią mintį, kad tobulą partnerį reikia susikurti mintyse ir kas vakarą, prieš miegą mintimis jį šaukti. Žinoma, tai skamba idiotiškai, tačiau žinant, kad išnaudojame tik apie dešimt procentų savo smegenų galime tikėtis stebuklo ir šiaip, taip prarasite daug mažiau, nei būdama protinga, miela ir gražia panele atsiduosite kokiam plytos į veidą prašančiam čiuvui, kurio kabinimo frazė yra “Ė, a girdž, karoč varom pas man gert šiandien”.
6. Nutraukite visus santykius su buvusiu partneriu. Kad ir kaip baisiai skamba šis punktas, tačiau tai yra būtina norint išgyventi netektį. Juk dažniausiai skiriantis išgirstama tokia frazė “mes juk galime likti draugais”, kas man dažniausiai asocijuojasi su fraze “aš suvažinėjau tavo šunį, bet tu visvien gali jį pasilikti”. Nesakau, kad tuos santykius reikia nutraukti visam laikui - tiesiog reikia nebendrauti tiek, kol galėsite žvelgti jam į akis be pykčio, nuoskaudų ir net su malonumu prisiminti malonias akimirkas kartu, nesistengiant jomis paveikti kito jausmų. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad po skyrybų bendravimas ir taip bus komplikuotas - vienas menkiausias netinkamas žodis užgaus ar sukels kivirčą. Tad nutraukdami ryšį apsaugosite ne tik save, bet ir kitą.
7. Du gyvenimai net surišti ant vieno siūlo yra du gyvenimai. Šis punktas tinka tiek draugaujantiems, tiek išsikyrusiems. Dažnai draugaudami partneriai vienas kitą tarsi kontroliuoja, kartais net pikčiau už tėvus: kur išeini, kur ir su kuo būsi, kada grįši. Kvaila, bet neveltui sakoma, kad meilė yra akla. Net jei mylite vienas kitą neturite gyventi vienas kito gyvenimo. Kiekvienas turite savo gyvenimą ir jį gyvenate - būnate kur jums patinka, su kuo patinka. Šiuo atveju dažnai pamirštami draugai (”susirask antrą pusę - pamiršk draugus”) arba jie diferencijuojami pagal simpatijos norus (”man jis nepatinka - nebendrauk su juo”), o juk į juos dažniausiai kreipiames ištikus kokia nors nelaimei. Išsiskyrus taip pat gali būti jaučiama ex- kontrolė, kada nuolat klausiama ką veiki, kur ir su kuo. Jei nerašoma kontrolė gali būti jaučiama pasąmoningai, kitaip tariant “laikoma prisirišus mintimis”, arba blogiausiu atveju - kontroliuojama pasitelkiant bendrus draugus. Tokiu atveju geriausia susitikti, gražiai paaiškinti, kad santykiai baigėsi ir kiekvienas gyvena sau, jei yra už ką, atsiprašyti ar atleisti ir atsisveikinti.
žinoma, visada būna atveju, kada šie metodai negali padėti ir vis giliau ir giliau grimstama į depresiją, pradeda kamuoti suicidinės mintys - tokiu atveju reikia kreiptis į specialistus, kaip psichologus, psichiatrus, psichoterapeutus, socialinius darbuotojus ar kunigus.
Laiminguose santykiuose nėra kažkokios ypatingos formulės, kuria galėtumei vadovautis. Visa tai panašu į namo statybą; nesudėjus pasitikėjimo pamatų, neužkamšius praeities ir nežinojimo tarpų meilės plytomis, nesudėjus langų šviesiai ateičiai ir atsakomybės stogo negalima tikėtis, kad tas namas ilgai stovės nesugriuvęs. Net jei ir viskas, dėl ko stengeisi sugriuvo, tai nereiškia pasaulio pabaigos - visada galima pradėti iš naujo, tik reikia laiko ir valios pastangų atsigauti.

Gražių ir Jaukių švenčių…

Rodyk draugams

Psicho-Dievinis.

2010-10-24 parašė SiGiSII

Lietui lengvai gaivinant žemę, tarsi mantras kartodamas “And the rain will kill us all...” pagaliau pasiekiu pirmąjį erotinių skulptūrų parką po atviru dangumi, skirtą visai šeimai. Atsisėdęs ant pirmo pasitaikiusio suoliuko stebiu, kaip žmonės keiksnodami blogą orą nardo po balas ir pyksta ant savęs, kad užmiršo pasiimti skėtį. Stebėdamas besikeičiančius praeivius, kuriems nė akies krašteliu neateina mintis užmeski akį į visai šalia sėdintį mane pradedu jaustis, lyg būčiau Dievas, kuris juos suveda ir išskiria, skirsto socialinius vaidmenis, darbus ir vien pažvelgęs į akis gali pasakyti ką jie mąsto ir apie ką svajoja. Nors ne. Meluoju. Dievas neserga nemiga - jam nereikia pabudus penktą ryto žiūrėti į seniai nebaltintas lubas iki pradeda skambėti žadintuvas. Šiuo atveju aš buvau tik vaiduoklis nerandantis sau vietos, kurio santykiai su abiem Dievais jau seniai gerokai pašliję. Galbūt todėl, taisydamas bent vieną santykį per Jaunimo Dienas apkabinęs geriausią draugę kartojau kažkokio protingo vienuolio ištartus žodžius, kad krikščionybė nėra religija.

- Tau viskas gerai?
Ramiai nuo akių pakeldamas kepurę, kuria slepiau veidą nuo saulės, išvystu mažiausiai norimą matyti veidą.
- Ne, kaip matai, numiriau, o lavoną paliko ant saulės sudžiūti, kad koks suknistas filantropas savo namus mano iškamša galėtų papuošti.
Stebėdamas, kaip nepageidaujamojo žmogėno fizionomija neįprastai išsikreipė pakilau ir lėtu  žingsniu pradėjau linguoti tolyn nuo jo.
- Ką, tu jau gali normaliai paeiti? - atsklido nuostabos pilnas jo balsas.
- Juk daugybę kartų jums kartojau, kad man žaizdos greitai gyja.
- Tu kažkoks antžmogis.
- Aš vampyras. Nesimato? - paklausiau pirštu rodydamas sau į veidą, kurio baltume švietė pora nuo nemigos įraudusių akių. Prie viso to norėjau dar piktai sušnypšti atkišęs iltinius dantis, bet kadangi buvo diena, kaip vampyras būčiau atrodęs mažų mažiausiai idiotiškai.
- O aš galvojau…
- Taip, matau, kad tu tai retai darai, - atkirtau nespėjus nė baigti sakinio apie (tikriausiai) antropologinę žmogaus kilmę.
- Kas tau yra, po galais? - pastebėjau, kaip balso tonas pustoniu pakilo aukštyn. - Mums tu  rūpi, o kaip tu elgiesi?
- Mums? - pasitikslinau. - Turi galvoje save ir savo sušiktą ego, didesnį už Eifelio bokštą? Spėju, nebūtų kas nors pranešęs, kas atsitiko, tai iki šiol kokiam Lietuvos užkampyje tą savo šliundrą ir būtum dulkinęs. Susikišk tą rūpestį į vieną vietą ir dink iš kur atėjęs. Hit the road, Jack!
Baigdamas sakinį pradėjau mėgautis tobulu audiovizualiniu deriniu - savo balso variacijos ypatumais ir vis labiau liūdnėjančiu jo veidu.
- Jei taip nori…
- Be lietuvių kalbos moku dar dvi. Gal tau jomis pakartoti? Atleisk, bet idiotų dialekto neišmokau, nors masiškai augant jūsų populiacijai, mintys jį mokytis vis dažniau aplanko.
Galutinai palaužtas jis nusisuka ir nueina. Pergalė! Galit iššauti šampaną ir užtraukti tris milijonus (iš kurių vieni emigruos, o kiti nuo mokesčių išstips), bet sąžinės balso aidas atneša pasisakymą, kad blogai pasielgiau jį taip įskaudindamas ir kad per daug pasikeičiau į neigiamą pusę. Žinau, kad tai yra teisybė, tačiau, kol už savo skylėtus jausmus negavau kalašnikovo, tai yra vienintelis būdas apsiginti nuo mane supančių idiotų.

Antra valanda nakties. Išlipęs iš vandens stebiu, kaip nakties tyloje paskendęs ežeras, tarsi antklode, apsigaubia tirštu rūku. Paskubomis apsirengęs su kolega, klebonu, grįžtame į kleboniją, kurioje pasidarę porą puodelių kavos keliaujame į palapinių miestelį pakeisti savo budinčių kolegų.
Liepsnojantis laužas, besispjaudantis žarijomis, kas kartą į jį įmetus dar keletą pliauskų, keistai ramino. Stebint jį galėjai laikinai užsimiršti, kad ant mus kojų, dėl savanoriškos kelių parų nemigos, palaiko tik kava, o naktimis gyvai besijuokiančių vaikų balsus pakeičia, vaiduokliškieji, palydimi bevėju krūmu šlamesiu.
Vienodu ritmu, tuštėjant ir pilnėjant puodeliuose esančiai kavai, kietėsi ir pokalbio temos, kurias kartas nuo karto pertraukdavo atodūsis, su kuriuo atmosfera pasipuošdavo dervų ir nikotino debesėliu. Pradėjus kalbėti apie baltus arklius, ilgainiui buvo pereita prie baltų kačių, dar vėliau prie merginų, kurias įbauginę vaiduoklių istorijomis, turėjome lydėti miegoti į ant piliakalno esančią bažnyčią, bet anksčiau ar vėliau, tarsi bumerangu, buvo grįžtama prie vieno ir to paties - Dievo.
- Aš netikiu likimu. Man vien ta idėja, kad už tave viskas yra suplanuota iš anksto, yra svetima. - pasakiau tarsi norėdamas nukreipti temą kita linkme.
- Ta mintis svetima ir man, bet pripažink, kad viskas turi grandininę reakciją. Lyg niekas nevykstų be prasmės.
Tai buvo tiesa. Seniai norėjau nukirpti, tas marionetės virves, už kurių buvau tampomas neaiškiais tikslais, bet moiros vis nepaskolindavo savo žirklių.
- Tokiu atveju, kiekvienas iš mūsų turime tam tikrą tikslą.
- Taip, turime. Tik koks jis, dažniausiai sužinome ne iš anksto.
Galvoje pradėjo suktis minčių konvejeris. Kaip žmogaus, kuriam likimas ant kaktos užrašė skaičių “13″ (Carve my name in my face… To recognize! Such a pheromone cult to terrorize!), į sielą įdėjo pesimizmą palydimą liūdesio, kelią nuklojo rožių spygliais ir dar pridėjo dovaną, kuri kartu yra ir prakeiksmas, turi misiją padėti ir gelbėti žmoniją ar pasaulį, užuot jį griovęs..? Tikriausiai tai tik dar vienas kvailas retorinis klausimas į kurį gali atsakyti, tik filosofai, apie kurių didybę primena ant kapo padėtos akacijų šakos.

Temo. Buvo pats tas laikas išeiti grynu oru pakvepuoti visiems naktiniams padarams, kurių gyvybės šaltinis buvo naktinio dangaus skleidžiamos žvaigždžių dulkės. Tarp jų buvau ir aš. Galva vis dar užte ūžė mintimis nuo pokalbio, kuris dar kartą peilio ašmenų aštrumo fraze prakirto gyti bepradėjusią žaizdą.
- Labas, netrugdau?
- Labas, ne.
Įprastai prasidėjęs pokalbis sakinys po sakinio, vis labiau panašėjo į sunkų, juodą debesį, kuris bet kurią akimirką galėjo prapliupti. Ilgai laukti ir nereikėjo. Rankose vartomas, puolusio angelo piešinys vėl prikėlė nesenos praeities prisiminimus, apie kuriuos, kaip ir liūdną, katino dalią, persekiojančią mane jau ne pirmi metai, pasiguodžiau savo pašnekovei.
- Nesuprantu žmonių. Štai draugas per pusmetį pakeitė jau trečią panelę ir vis dar skundžiasi, kad blogai…
- Geriau jau tiek, negu nei vienos, - atkrido atsakymas iš anos ragelio pusės.
Drykst. Pasijutau, tarsi vėl gulėčiau ant ligoninės lovos, o maloniai besišypsanti slaugė į plastikinį maišelį lašintų paskutinius kraujo lašus, nekreipdama dėmėsio, nei į tai, kad man skauda, nei į tai, kad aš mirštu. Neturėdamas nuotaikos, toliau kalbėti, pasakiau, kad noriu baigti pokalbį ir pašnekovė, matyt, supratusi, ką pasakė, ėmė atsiprašinėti, bet vietoje to, ką atsakiau, ji išgirdo, tik duslų pypsėjimą.
Gurkšnodamas alų klausiausi draugo monologo, kurio pagrindinė tema buvo jo nelaiminga meilė (Love is like a hurricane/ You know it’s on the way / You think you can be brave/ Underneath the waves / If life is just a dream / Which of us is dreaming / And who will wake up screaming).
- Gali paaiškinti, kodėl ji taip elgiasi? - paklausė jis pasisukęs į mane.
- Žmogaus, aš ne ekstrasensas. - nusijuokiau. - Galiu įvertinti tik psichologiniu požiūriu pagal jos elgesį, bet man reikia daugiau detalių, nei tiek kiek papasakojai.
Jis pridėjo daugiau detalių, pagal, kurias buvo aišku, kad simpatizuojama mergina, buvo naivi paauglė vis dar tikinti dantukų fėjomis, seneliais šalčiais ir kitais mistiniais herojais, kurie kartu su gimdytojais ir vaikinais, kuriuos traukė Barbės išvaizda, ją išlepino tiek, kad ji pati nebežinojo, ko nori. Išklausius mano diagnozę ir patarimus, jo galvą, matyt, apšvietė apvaizda ar tas, dvylikos laipsnių alus, kurį gėrėm ir jis paklausė:
- O kaip tau pačiam sekasi su panom? Vis dar vienas?
- Taip, vienas. Džiaugiusi laisve ir galimybe, apie kurią kalbėjo (man regis) Dostojevskis.
Melavau. Vienatvė ir skausmas slėgė labiau, nei bet kada, bet neketinau to pasakoti, nes nuojauta rėkte rėkė, kad per dieną antro dūrio, į šiuo metu jau pažeistą vietą galiu ir neatlaikyti.
Prisiminęs televizijos mokymą, kad alkoholis, deja, nešildo su bendra-sugėrovu (o stebukle!) tiesiu žingsniu patraukėme namų link.
- Tai iki ryt, - pasakė jis spausdamas man ranką.
- Ne, ryt nebūsiu. Kelioms dienoms išvažiuoju į Druskininkus su vadovais pailsėti…
Jis klausiamai pažvelgęs į mane linktelėjo galva linkėdamas sėkmės ir apsisukęs nuėjo. Tada eidamas namo dar nežinojau, kad ši kelionė man suteiks ne tik gausybę šaunių įspūdžių, bet ir atrakins naują gyvenimo tarpsnį, kuriame į minčių srautą, smarkiau nei kadaise, sugrįš kadaise sau duotas trečiasis pažadas.

Skambutis likus keletui minučių iki naujos dienos pradžios dauguma būtų sutrikdę, supykdę ar sukėlęs kitas neigiamas emocijas, nebent tai avarinis atvejis, kada tavo stogas dega, skęsta ar galų gale važiuoja. Taip būtų buvę bet kam, tik ne man, todėl žvaliai nusiteikęs pakėliau ragelį.
- Sveikas, nemiegojai?
- Sveikas, ne. Man dar anksti.
- Girdėjau persikraustei. Kaip naujas butas?
- Jaukus, kad ir pakankamai tamsus. Man, kaip žinia, pats tas. O geriausia tai, kad gyvenu visiškai kitame miesto gale ir mano naujos koordinatės žinomos vos porai žmonių.
- Aš galvoju apie tą patį? O kas toliau?
- Apie tą patį. Kas toliau? Slėpynės. Abu pasislėpime skirtinguose miesto rajonuose ir jei, kada netyčia susitiksime gatvėje per klaidą apsimesime, kad vienas kito nepažįstame ir viską pradėsime iš naujo ir taip iki begalybės.
- Nemanai, kad reikėtų susitaikyti arba bendrauti iš mandagumo? Juk pats sakydavai, kad reikia draugus laikyti arti…
- O priešus dar arčiau. Žinau. Šiaip, mes nesusipykę. Ir aš negaliu prie savęs laikyti to, kad man neegzistuoja. Aš negaliu laikyti NIEKO.
- Žinoma, tai tavo gyvenimas ir tu renkiesi, kaip jame tvarkytis, - pasakė jis užleisdamas vietą linksmesnėms temoms.
Nutilus balsui iš anapusinės, plastmasinės kriauklės pusės vėl likau vienas su tamsa. Akis į akį žvelgdamas į mėnulį, krėsdamas smegeninę ieškojau būdų, kuriais galėčiau įveikti liūdesį, deja, suvokimas akis badė (I’ve left behind this little fact: You cannot kill what you did not create) - ne mano miestas, ne mano žmonės. Ir aš pats ne tas - prakeiktas, persekiojamas ir nesuprastas. Viskas, kas man lieka, tik spaudžiant rankoje Benedikto kryžių, tyliai kartoti: vade retro, Satana! Vade retro.

Rodyk draugams

* * *

2010-05-16 parašė SiGiSII

Per kelis centimetrus nuo manęs pralekia mėlynas kabrioletas, kuriame tesuspėju pamatyti už vairo telefonu kalbančią blondinę.
- Ta kalė per žalią nesustojo! - pasigirsta šalia stovinčio pėsčiojo balsas. Taip, ji nesustojo. Vienas žingsnys ir po jos ratais būčiau pakliuvęs aš ar kas kitas šioje perėjoje.
Žvilgteriu į laikrodį - 15:15. Tas prakeiktas sekundžių skaičiuotojas eilinį kartą šaiposi iš manęs. Velniop jį. Reikia paskubėti, juolab, kad iki susitikimo vietos liko dar pakankamai daug kelio, kurį eidamas galėsiu ramiai apmąstyti priežastis, kurios privertė mane išeiti iš namų ir tą keistą skambutį.
Vos tik priėjęs aikštę pamačiau Tomą sėdintį ir laukiantį manęs vienoje ir daugelio kavinių lauko pavėsinėje. Net plika akimi buvo galima suprasti, kad jis dėl kažko susinervinęs - šalia jo stovintis išgertas trečias puodelis kavos ir nuolatinis žvalgymasis aplink pasakė daugiau nei reikia.
- Tau ne per daug kavos? Tuoj pradėsi atidarinėt duris, dar į jas nepasibeldus.
- Pagaliau atėjai. Sėskis. Lauksime paskutiniojo asmens.
- Kas tai per “asmuo”?
- Eglė. Jei dar tokią pameni. Ji čia ateis. Manau rasit bendros kalbos. Na, bent jau tikiuosi.
Išgirdęs šį vardą pradėjau krėsti visus smulkiausius smegenų užkaborius bandydamas kažką atgaminti, bet vienintelis žmogus buvo viena vietinė barakuda, kuri kartas nuo karto pasipainiodavo mūsų kompanijos susibūrimuose. Jei Tomas kalba būtent apie ją, nesupratau kodėl turėčiau rasti bendrą kalbą su žmogumi, kurio niekada nemėgau. Jau norėjau tarti jos pavardę norėdamas pasitikslinti ar tai tikrai ta persona, bet nespėjau - daili gražuolė jau sedėjo šalia.
- Labas. O kažkas seniai matytas! - šūktelėjo ji žvelgdama į mane.
Abejingu žvilgsniu pažvelgęs į ją pasisveikinau ir tikėjausi, kad pagaliau suprasiu, kas čia vyksta, bet mano nervingasis draugas toliau gurkšnodamas kavą`neskubėjo pradėti pokalbio.
- Tau ne karšta su šia odine striuke? Juk lauke kepinantis karštis. - paklausė ji nužvelgusi nuo galvos iki kojų mano juodą aprangą.
- Ne, matyt, kaip ir tau nešalta su tokia suknele, turinčia tokią iškirptę. Na, Tomai, gal teiksiesi paaiškinti ko mane čia pakvietei?
- Jus abu čia pakviečiau, nes žinau, kad abu esate meilės ekspertai ir galėtumėte man susitaikyti su Julija.
Išgirdęs ką jis pasakė sumišau. Meilės ekspertai: barakuda ir meile nusivylęs romantikas - pati ta komanda griūvančiai šeimai lopyti.
- Atleisk, bet manau, kad nei vienas iš mūsų negalime tau patarti. Vienas iš mūsų visai nežino, kas tai yra meilė, o kitas ja nusivylė.
- Tai manai, jog jei aš turėjau daug vyrų negaliu žinoti, kas yra meilė?
- O kaip daugiau pavadinti pinigų išsiurbimą iki paskutinio cento, emocinį sugniuždymą ir numetimą, kaip nereikalingos šiukšlės? Tai meilė? Ne, tai pragmatizmas, kuriuo naudojasi tokios plėšriomis žuvimis vadinamos moterys, kaip tu!
- Na jau, na jau, na jau. Ar pridera taip smerkti žmogų būsimam kunigui? Visi klystam. Pameni “Tegul į mane paleidžia akmenį tas, kuris be nuodėmės”? O meilė. Tai tik cheminė reakcija. Tik žaidimas, kurį tobulai žaidžia, tik geros žaidėjos kaip aš. Tad nekaltink kitų, jei pats nemoki žaisti. Na, Tomuk, susisieksime. Matau, kad čia esu nepageidaujama.
Tai pasakiusi ji atsistojo ir nuėjo laikinai palikdama mane be žado, nes sunku buvo suvokti iš kur tokios “naudininkės” gali turėti tiek daug savigarbos. Neilgus trukus dingus jai iš matomumo lauko pakilau ir aš.
- Palauk, parvežk mane namo. Aš tokios būsenos negaliu vairuoti.
Nors ir žinojau, kad senokai nevairavau, aš sutikau. Kelias nuo čia buvo pakankamai tolimas, tad užvedęs variklį nusiteikiau negreit pasiekti namus. Masiškai didėjantys automobilių srautai reiškė, kad prasideda pikas ir aš pradėjau pykti ant savęs, kad sutikau. Bandžiau to neparodyti tik guosdamasis mintimi, kad išvažiavus iš centro kamščiai baigsis ir spustelėjęs galėsiu vietoje būti greičiau.
Po pusės valandos stovėjimo eilėse išvydęs platų kelią iki kurio galutinis tikslas jau buvo ranka pasiekiamas spustelėjau greičio pedalą iki dugno. Spidometro rodyklei kylant vis auksčiau kelias vis labiau liejosi į vieną pilką liniją, kurioje mane kartas nuo karto aplenkdavo tik vienas kitas įvairiaspalvis automobilis.
Netikėtai pro šalį pralėkė didžiulis sunkvežimis blokšdamas mažytę mazdą į kelkraštį. “Pagavom gruntą!” - supratau bandydamas suvaldyti neklusnų automobilį, tačiau dėl didelio greičio tas buvo neįmanoma. Prieš automobiliui besiverčiant galvojau tik vieną - kad saugos sistemos atliktų savo darbą ir išsaugotų bent jau Tomą.

Atmerkęs akis kurį laiką klausiausi iš krutinės bebaigiančios iššokti širdies. Sapnas, dar vienas sapnas su skirtingu scenarijumi, bet ta pačia pabaiga.
- Kas atsitiko? - paklausia balsas iš kitos lovos pusės.
- Košmaras. Nenoriu mirti. Aš nenoriu mirti. Nenoriu. - pradedu isteriškai kartoti, nes pervargusi sąmonė niekaip nesugeba išnaikinti šio sielos parazito.
- Ša. Tu nemirsi. Nurimk, - vėl girdžiu tą patį malonų balsą palydimą apkabinimu.
Dar keletas minučių ir viskas grįžta į savas vėžias. Grįžta naktinis miestas, ryškiai nušviestas oranžinių šviesų, išgertas butelis vyno, pora surūkytų cigarečių ir du cinikai įsimaišę į visą tą mozaiką.
- Kitą kartą tave prieš miegą į šaldytuvą reiks įmest.
Man beliko tik pritarti šiems ištartiems jos žodžiams, nes iš anksčiau daug kas yra skundęsis, kad šalia manęs miegoti nėra įmanoma, nes išspinduliuoju tiek pat šilumos, kiek ir radiatorius. Tai man visada atrodė keista. Žmogus su mirusiomis sielomis, kuris išspinduliuoja milžinišką šilumą neprašydamas nė lašo atgal.
Išaušus rytui kartu keliaujame į šimtą kartą mindžiotas pabodusio miesto gatves.
- Bet kaip keista, - įsikomponuoja ji į triukšmo simfoniją, - eini miestu ir niekas nežino, kad tu esi genijus.
- Aš ne genijus, - atsakau žinodamas kokia jų lemtis, nors sielos pakampėse tyliai džiaugiuosi taip vadinamas.
Nuo perėjos patraukus į skirtingas puses mintyse džiaugiuosi turėdamas tokią puikią draugę, kuri gali papildyti mane ir nebijo kartu šokiruodama aplinkinius krėsti bukiausius dalykus, tačiau baimė, kad atsibodus būsiu numestas kaip sena lėlė šešėliu sekioja iš paskos. “Per didelis greitis - ir tu nuskrendi nuo kelio. Tas pats ir su santykiu, žmogau, tas pats”…

Rodyk draugams

Pi (3,14)

2010-04-10 parašė SiGiSII

Tiesą pasakius nežinau kodėl aš čia taip. Rašau Tau, turiu omeny. Pamaniau, kad būtų puiku apsikeisti laiškais GYVAI. Išvis man extreem’as tavo pasirodymas. Gyvas prisilietimas prie temos.ten.lt, prie pokalbių tų tokių, apskritai, pagaliau viskas fiziška be jokių ten priešdėlių, be jokių pasiaiškinimų. Tas tikrumas … Mes tikresni už tuos tikrus, tiksliau realius? Sakei taip. Jo, tiesa! Tas keisčiausia. Šįryt aš kalbėjau apie tai, kaip puiku bųtų gyventi FOJE įkarštyje, važiuoti į koncertus ir nakvoti po atviru dangumi; kurti filmus, kišant juostas į spec. ryškalus, karpyt rankom, o titrus dėt specialiom mašinėlėm! Tai buvo prieš 10 metų, reikėjo gimt tik truputuką anksčiau, bet tada nebuvo, pvz, neto. Mes esam internetiniai draugai, internetiniai TIKRI draugai (kaip tatai keistai ir nesuderinamai skamba, bet mes įrodėm tokį faktą!). Dabar ta akimirka, kaip prisiliesim prie realių kūnų, hah! Ar žinai  (pi)? Skaičių su begaline kombinacija po kablelio. Sako, pavertus visą tai į dvejetainę sistemą, susidarytų begalinė kombinacija ir Tu net galėtum atrast ten fizikos konspektus ar savo rašinėlį! O gyvenimą? Kiekvieną išsakytą/išrėktą žodį, atodūsį, paeiliui? Ir man atrodo keisti visi tie “gyvenimas - žadimas”, “gyvenimas - vienutė” ir pan. Vienintelis palyginimas man - kad koridorius, koridorius tai! Arba, kad mes turim tą savo kombinaciją. Kiekvienas savo: su mintim, žodžiais, veiksmais, atodūsiais, juoku, net ašaros turi ten savo apibūdinimą, gal net jų kiekis yra apskaičiuotas toj beribėj kombinacijoj. Dar vakar nusižiovaučiau: ah, tas fatališkumas! Bet šiandien ne. Tame ir visas žavumas. LAIKINUME, kuris yra aprašytas mum duotoj kombinacijoj. Joje, mano kombinacijoj, esi tu, Tavo kombinacijoj - aš. Kuo toliau, viskas darosi aiškiau. Perprantam sistemą? Taip, juk Napoleonų dalia kiek kitokia, nei mirtingųjų :) Kaip Tau su nemirtingumu? Ar tiki juo?
Aš atsiprašau (bet nelieku Tau nieko skolinga), kad neparašiau viso to žmonių kalba, nes aš rašiau instinktyviai, todėl viskas liko tarp eilučių, bet Tu jas suskaitei, tikiuosi. Gali išmesti laišką, perspausdint BLOGe, sudegint, paleist kaip aitvarą, prie kitų pasidėt, bet žinoki -
kombinacijos nepakeisi, bet patobulint galima. Už pažintį, Sigitai.

2009-02-03

Už TIKRĄ draugystę.

Rodyk draugams