Geri vyrukai finišuoja paskutiniai

Vėjui kiaurai varstant mano ploną pavasarinę striukę ir tyliai sau panosėj keikiant vairuotojus, kurių automobilyje nėra stabdžio pedalo padedančio sustoti prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pasieku autobuso stotelę. Sutikrinęs laikrodžio rodmenis su tvarkaraščiu nudžiungu, kad mano autobusas čia bus už poros minučių.
Ilipęs į autobubusą nuslenku į patį galą, kur dar randu vietą prisėsti. Pats piko metas ir kiekvienoje stotelėje viskas primena konvojų - vos išlipus didžiulei masei žmonių, ją pakeičia dar didesnė. Na, tai nieko nuostabaus, kadangi visi, kas gali skuba iš darbo namo. Stebėdamas visą šį nesibaigiantį maratoną imu suprasti, kad jei koks nors užsienio pilietis paklaustų, kokio būdo yra Lietuvos žmonės, nedvejodamas pasiūlyčiau jam pasivažinėti viešuoju transportu.
Autobusinė visuomenė - šitaip vadinu visus asmenis, kurie diena iš dienos iš taško A, tašką B pasiekia viešuoju transportu. Pasitelkdamas savo nediplomuotą, kasdienę patirtį galiu išskirti šiuos autobusinės visuomenės narius:
- “Biedni, bet muzikalūs”. Tai viena dažniausiai viešajame transporte sutinkama grupė, kurioje ypatingai papilitę jaunuoliai tarp 13 ir 16 metų, kurie už savo paskutinius pinigėlius, kurių neprarūkė ar nepragėrė nusiperką šūstrą kirstą mobiliaką su mp3, bluetooht, wi-fi ir kitokiais pribumbasais (velniai nematė, kad nė nežino kaip pusė jų veikia), prikiša į jį muzikos, kuri panaši į suvažinėtos katės katės priešmirtinį kniaukimą ir autobuse ja dalijasi visu garsu. Nors daugumai dėl to ir pikta, bet reikia juos suprasti - juk visus pinigus išleidus telefonui ausinėms jų paprasčiausiai neužteko.
- “Centrinukai”. Vos tik autobusui sustojus stotelėje į jį pro visas įmanomas duris pradeda piltis keleiviai. Didžioji dalis jų kaip užkerėti sustoja autobuso centre ir ten pasilieka užkimšdami galimą praėjimą tolyn. Viskas čia lyg tvarkoje, jeigu liptum lauk už vienos ar poros stotelių, bet jei važiuoji daug toliau, ilgainiui pradedi jaustis, kaip šprotas skardinėje. Nors visame tame yra ir gerų dalykų - ant staigesnio posūkio tavo glėbyje gali atsidurti įspūdinga gražuolė ar gražuolis (apie ką realiai gali tik svajoti). Tačiau tame nemažai ir blogio - tau nesunkiai gali ištraukti piniginę, telefoną ir tu to nei nepajusi, kitam žmogui užgriuvus gali būti lengvai “aplamdytas” ir blogiausia kas begali būti - froteuristai ir toučeristai*. Ar dar liko noras pasilikti autobuso centre per spūstį?
- Šopaholikai. Nors Lietuvoje ir siaučia krizė, bet tiesą sakant taip neatrodo tiek gatvėje, tiek autobuse: gatvėse vis daugiau ir daugiau naujų automobilių, o autobuse kartas nuo karto galima išvysti moterį, gretimą vietą, kurioje turėtų sedėti keleivis apsikrovusią įvairiais prekybos centrų maišeliais su prekėmis. Gražiai paprašius juos patraukti gali laukti įvairių atsakymo variacijų - nuo pasiuntimo iki klusnaus prašymo įvykdymo. Sulaukus pasiuntimo galimi trys variantai, priklausomi nuo žmogaus būdo: galima pasiųsti atgal, tyliai pasišalinti arba mandagiai pacituoti nemokamai leidžiamo vežti krovinio matmenis.
- Senoliai nemėgstantys jaunimo. Taip, ši grupė, nuolat su savo pensijų dydžiu nuolat užkliūnanti Seimo nariams šį kartą užkliuvo ir man. Dažnas atvejis, kad važiuojant viešuoju transportu “žalias jaunimėlis” sėdi, palikdamas senolius stovėti ir už tai jie pyksta, bet tai ką apturėjau aš, protu paaiškinama, kaip stipri amnezija arba neapykanta jaunimui. Važiuojant autobusu, sulipus krūvai žmonių prie manęs priėjo viena senyva moteris ir pradėjo žvalgytis vietos, kur galėtų atsisėsti. Būdamas gerai išauklėtas atsistojau ir pasiūliau sėsti į savo vietą, bet jis atsakė, kad jai skauda nugarą, kad tuoj lips ir liepė man sėstis. Tą ir padariau. Važiuojant toliau prie jos atsistojo, tikriausiai kažkokia draugė ir jos pradėjo šnekėti. Bešnekant, ji pasisuko į mane ir galvodama, kad negirdžiu (aš buvau su ausinėmis) pasakė savo draugei: “Sėdi va visokie veltėdžiai, o man šitiek metų atidirbus, nugarai skaudant reikia stovėt”. Likau apšalęs. Vistik senatvės ligos baisus dalykas.
- “Zuikiai” ir “bomžai”. Kartu dvi atskiros ir artimos viena kitai grupės. Skirtingos tuo, kad zuikiu gali būti ne tik dėl savo materialinės ir ekonominės padėties, o panašios, kad dauguma žmonių be vietos ir būna tie zuikiai. Apie šias grupes visur ir taip pakankamai daug šnekama, tad jei norite sužinoti daugiau - važiuokite autobusu be bilieto - kontrolieriai plačiau apie šias grupes papasakos.
Žinoma be šių išvardintų grupių dar galima išskirti įvarių kitų, kaip, sportininkai, darantys prisitraukimus, įsivaizduodami, kad turėklai įsikibti yra “turnikai”, Smirdvydės, kurioms praėjus reikia praverti langą, nes juo kvepalų kvapo net dusina (panelės, praustis irgi reikia), bei maklerius, kurie autobuse telefonu kalba taip garsiai, kad apie jų gyvenimą nori ar ne sužinai daugiau, nei tau reikia. Tačiau geriau vieną kartą pamatyti (ar užuosti), negu šimtą kartų skaityti ar girdėti.

Epilogas. Viešasis transportas yra puiki priemonė nusigauti į reikiamą vietą, neišleidžiant daug pinigų ir nestovint spūstyse. Deja, dėl mūsų pačių kaltės tai tampa neigiamu dalyku.
Jei skaitant šį straipsnį pažinote save arba ties kiekvienu punktu linksėjote galvą, nes buvote su tuo susidūrę - sveikinu, nes nesate labai sugedęs ir galite padėti keisti situaciją. Jei ne, vadinasi iki to dar reikia paaugti vidumi.
Norėdami keisti pasaulį ir daryi pasaulį geresniu, turime pradėti nuo savęs.

*Froteurizmas – kuomet prieinama slapta prie nepažįstamos moters iš užpakalio ir pradedama spausti ar trinti penį į jos sėdmenis;

Toučerizmas – charakterizuojama stipriu noru liesti krūtis ar genitalijas nežinomos moters be jos sutikimo; dažnai atsitinka kuomet yra ir kitokios situacijos.

Aukštai medžiuose kranksinčios varnos, tarsi pritariamasis vokalas akomponavo žvarbaus vėjo švilpimui, kuris keliaudamas nuo medžių šakų ligi pažemės vienam kitam praeiviui į akis bėrė sniegą. Atsirėmęs į metalinę tvorą, dar ilgai grožėčiausi reginiu, tačiau prie įėjimo pamatau ateinantį Tomą.
Kad tai buvo jis tebuvo galima atskirti tik iš poros piktai į šonus lakstančių akių, kadangi visas veidas buvo paslėptas po aukšta žieminės striukės apykakle ir stora kepure.
- Geresnės vietos, nei miesto kapinės išrinkti negalėjai?
- Juk pats sakei, kad nori pasikalbėti tokioje vietoje, kur būtų tylu, ramu ir niekas aplink netrugdytų. Manau, kad tai pati idealiausia vieta. Beje, kas tai per reikalas, pone Bondai?
Piktu žvilgsniu dėptelėjęs į mane jis ramiai atsidūsta ir tarsi išminuotojas, nukenksminantis bombą, pradeda rinkti žodžius:
- Net nežinau, kaip tau tai pasakyti, nes ir aš pats buvau šokiruotas… Tiesiog vakar gavau skambutį nuo Jos. Ji grįžo. Ji Lietuvoje ir nori su tavimi susitikti.
Tai išgirdęs netekau žado. Stovėjau tvirtai įsikabinęs į metalinę tvorą, negalėdamas patikėti, ką išgirdau ir bijodamas, kad ją paleidus mano virpantys keliai, tiesiog neatlaikys kūno svorio ir aš parkrisiu ant žemės.
- Ko..Kokio velnio Jai čia reikia? - kone šaukiau bandydamas atgauti žadą.
- Žuvo tėvas.
- Tėvas? Kodėl Ji man niekada apie jį neminėjo?
- Nes nebendravo su juo. Pats žinai, kad kai Jai buvo 6 metai jos tėvai išsiskyrė ir nuo tada tėvo daugiau akyse neregėjo… Iki tol, kol gavo žinią apie jo mirtį. Mišios vyks rytoj 12 valandą Katedroje. Aš ten būsiu. Jei norėsi, tai ateik.
- Mano adreso nedavei?
- Ne. Negalėjau.

Grįžus namo į akis vėl krito tos pačios dėžės, kuriose sudėti albumai su mūsų bendromis nuotraukomis. Taip, iki šiol nesugebėjau jų išmesti. Galvą šturmavo milijonas prieštaringų minčių, besistengiančių perrėkti viena kitą, už kurias garsiau švilpė tik arbatinukas, pranešantis apie užvirusį vandenį.
Pastatęs karštos arbatos puodelį ant stalo, atsisėdau prie lango pro kurį galėjau stebėti platininės tamsos apgaubtą miestą.
Kaimyninio daugiabučio languose lėtai viena po kitos pradėjo gesti šviesos. Žinojau, kad ir man reikia eiti miegoti, nes pavargęs kūnas pradėjo ožiuotis nenorėdamas klausytis smegenų siunčiamų komandų, tačiau keista baimė, kylanti iš prisiminimų, neleido užmerkti akių.
“Gerai, tebunie” - pasakiau pats sau, patogiau atsilošęs į kėdės atlošą ir užmerkęs akis mintimis panirau į naktinę miesto tamsą.
Atmerkęs akis supratau, kad jau rytas - gatvėje vaikščiojo žmonės, daugybėje langų degė šviesos ir miesto autobusai suko maršrutus pirmyn atgal. Prasidėjo įprastinė darbo savaitės diena, kuri eiliniam mirtingajam mažai kuo skyrėsi nuo kitų - vieni žudėsi, kiti mylėjosi, treti mirė, o ketvirti gimė. Tas pats užburtas ratas. Mano virtuvė buvo ne išimtis - virš galvos šviesą skleidė šviestuvas, o ant stalo tebestovėjo nė nepaliestas, atšalusios arbatos puodelis. Pažvelgęs į laikrodį supratau, kad turiu geras tris valandas laiko pasiruošti pamatyti tą, dėl kurios mano gyvenimas pradėjo suktis į kitą pusę ir kuriai išėjus jis visai sustojo.

Bažnyčioje, kaip visada vyravo šventa ramybė. Nuo sienų, iš freskų, į mane maloniai žvelgė šventieji, stovintys smėlynų fone, kurie buvo tarsi malonus kontrastas lauke siaučiančiai pūgai. Lengvai gerdamas tą ramybę, nusiemiau kepurę ir atsisėdau į paskutinį suolą, kad tik būčiau kuo toliau nuo Jos, bet kartu ir būčiau arti. Ieškoti jos tarp žmonių nereikėjo - ji taip išsiskyrė iš visų: juodi plaukai krentantys ant šviesiai pilkšvo palto darė ją panašia į tą Ledo Karalienę, kurią aš prisimenu. Šalia jos stovinis aukštas nepažįstamas vaikinas, kuriam mišių metu ji kartas nuo karto ant peties verkdavo, matyt buvo naujasis jos gyvenimo palydovas, pakeitęs mane. Norėjau prieiti prie jo ir pasakyti, kaip jam pasisekė, tačiau buvau tikras, kad jis tai jau žinojo.
Kunigui visiems palinkėjus Viešpaties malonės pakilau eiti, tačiau dar nespėjus praverti durų už nugaros išgirdau švelnų Jos balsą.
- Ačiū, kad atėjai.
Atsisukęs norėjau pasakyti, kad nėra už ką, tačiau nespėjau - stiprus jos apkabinimas paliko mane stovinti be žado ir negalinti pajudinti nei raumenėlio. Jaučiau, kad būtent šio apkabinimo man reikia, kad galėčiau paleisti visą praeities balastą, tačiau nežinojau, kad dėl jo mano širdį taip skaudžiai varstys skausmas.

Išgyvendamas paskutinę priešmirtinę stadiją laužas pamažu geso. Lengvai rusenančios žarijos vis menkiau ir menkiau apšvietė aplink jį susirinkusių žmonių veidus, tačiau maloniai šildė. Matyt negalėdamas apsikęsti laužo agonijos Tomas atnėšė porą malkų, kuriuos tarsi princo bučinys atgaivino ugnį (ne Snieguolę) ir atsisėdo šalia manęs.
- Vis dar skauda?
- Truputį. Kaip pastebėjai, vapsvos manęs nelabai myli.
- Aš ne apie koją…
- A, tu apie tai… Taip, skauda. Ne taip lengva su šaknimis išrauti tai, ką širdyje auginai keletą metų. Bet pradžia padaryti. Laikas gyventi iš naujo, - atsakiau ir nepajutau, kaip iš lūpų išsprūdo kvaila dirbtinė šypsena.
- Taip, žmogau, laikas. Tikiu, kad atsiras ta, kuri tau skirta, nes be tavo pagalbos ir patarimų daugumos iš čia esančių santykiai būtų seniai sugriuvę. Tad tikėk, gyvenk ir lauk…

Nenumaldomai artėjant rytui visi besišildę prie laužo naktinį dangų, nusėtą žvaigždėmis iškeitė į miegą. Visi išskyrus mane. Sedėjau po žvaigždėtu dangaus skliautu ir iš mažų detalių dėliojau mintis nuo žiemos iki dabar.
Žinojau, kad albumai, kurie vis dar liko kampe anksčiau ar vėliau paliks namus, nes tai tiks simbolis, to kas praėjo. To, kas mane nepakeliui. To, kas neveda pas tą, kuri kažkuriame pasaulio gale taip pat sėdi dėliodama mintis ir galvoja, kur yra tas jai skirtas…

Post Scriptum

Vienas procentas žmonių, visos žmonijos mastu reiškia šešiasdešimt milijonų panašių individų.

Judėjimas turi dvi kryptis - į priekį ir atgal. Evoliucija ir mutacija taip pat judėjimas, tačiau į kurią pusę priklauso tik nuo požiūrio. Tačiau svarbu prisiminti, kad ir siela gali mutuoti.

Žiema. Oro temperatūra nukritusi žemiau nulio, žmonių minioje pradeda diferencijuoti dvi žmonių grupes: laimingus įsimylėjelius, kurie glaudžiasi arčiau vienas kito, laikosi už parankių ir kitokiais įvairiais būdais bando išsaugoti šilumą ir tuos, kurie gailiai dūsaudami vaikšto vieni ir pavydžiai stebi pastaruosius. Ryškiausiai antroje grupėje išsiskiria merginos, kurias neseniai paliko vaikinai, nes dažnai atrodo, kad vienos iš jų puls į bet kurio preivio glėbį norėdamos išverkti savo nelaimingą meilę, o kitos tyliai atsidus, dirbtinai nusišypsos ir pasakys, kad viskas gerai, nors ir akys liūdi. Būtent čia ir išsiskiria du tipai: forte ir piano.
Forte tipo merginos, kaip ir sako pats pavadinimas savo jausmus išreiškia labai ryškiai ir garsiai. Vos tik vaikinas pasiūlo jai draugauti įvairūs socialiniai tinklapiai, kaip one.lt, facebook.com ir pan. pasipuošia užrašais, kaip “myliu tik tave mažuti”, “Aš tik tavo”, “M plius M lygu širdelė”, statusų pasikeitimais, o draugių telefonai kenčia nuo žinučių, kuriose ši žinia būna daugmaž išrėkiama. Dar vėliau užrašus papildo nuotraukos, kuriose bučiuojamasi (mano galva jas geriau pasilikti asmeniniam albumui) ir kitoks viešas demonstavimas (-masis), kad priklausote vienas kitam.
Nesunku suprasti, kad nemažiau audringai išreiškiamos ir skyrybos: vėlei kenčia tie patys tinklapiai į kuriuos keliamos liūdnos stilistikos nuotraukos, po kuriomis užrašai būna panašūs į šį: “Kam ta meilė sutverta, jei ji atneša tik skausmą”; blogai, nes merginas aplankęs įkvėpimas gimdo (ar verčia plagijuoti) tokius “šedevrus”, kaip “mergaite, nepyk jei jis įdėjo tau į kavą du šaukštelius cukraus - tiesiog taip mėgau aš”; prieš drauges naudojama atvirkštinė psichologija (”Aš niekur neisiu, nes man labai liūdna” versti kaip “Meldžiu, ištempk mane kur nors”), kad tik galėtų kur nors išeiti, atsipūsti, pasiguoti ir desperatiškai ieškoti kito potencialaus partnerio, nes meilė egzistavimui čia svarbesnė net už deguonį. Dažnai čia pasitaiko įvairių vienos nakties nuotykių, tūsų iki žemės ar žmonių graibymo ar kitų neigiamų atsipalaidavimo būdų.
Piano tipo merginos yra visiška forte priešingybė. Kaip ir sako pavadinimas jų emocijos nereiškiamos garsiai. Dažniausiai apie prasidėjusią draugystę žino tik keletas artimiausių draugų, o likusi dauguma žmonių apie tai sužino, tik jai nutrūkus, pamačius juos kartu bendraujant artimiau, nei įprasta tik draugams, ar paskelbus apie tai socialiniame tinklapyje, tam, kad atsikratytų įvairių dviprasmiškų pasiūlymų.
Skyrybos išgyvenamos skaudžiai. Dažniausiai šio tipo merginos savo skausmo aplinkai stengiasi neparodyti, o jei ir parodo vengia apie tai kalbėti kiekvienam. Viskas kaupiama viduje, kol galiausiai, niekam nepasipasakojus ar nesant kam pasipasakoti, plyštama. Kaip to pavyzdį galiu pateikti draugės pasakojimą, kai autobuse šalia jos atsisėdo liūdna mergina, kuri ramiai, be ašarų, papasakojo savo nelaimingos meilės istoriją, nepaisydama ar jos klauso ar ne, baigusi padėkojo ir išlipo, palikusi klausytoją be žado. Dėl visų aukščiau paminėtų priežasčių joms dažnai būdinga depresija. Liūdesį stengiamasis realizuoti: rašomas dienoraštis, blogas, kuriama poezija, muzika, tačiau priešingai nei forte tipo merginoms, tai daroma ne stiliumi “vaje, vaje, kaip man sunku”, o jausmus perteikiant įvairiomis metaforomis ar kitomis meninėmis priemonėmis.
Kaip matome skyrbos gali būti išgyvenamos įvairiai, tačiau yra keletas patarimų, kurie gali padėti sumažinti skausmą ir gali būti pritaikyti ne tik abiems mano išskirtiems merginų tipams, bet ir vaikinams (sukurta moterims, bet pakankamai stipru ir vyrams):
1. Jokių naujų artimų/intymių santykių neseniai sugriuvus seniesiems. Tai viena iš svarbiausių taisyklių. Pradėjus naujus santykius, neišgyvenus senųjų, pastarieji neišvengiamai sugrius, nes naujame partneryje matysite senojo atvaizdą, kas galiausiai sukels pykčius, emocinį šaltumą, o jei dar horizonte pasirodys ex- sakydamas, kad jis Jums dar kažką jaučia, tai reikš pabaigą, nes didžioji dalis tada meta naują meilę ir grįžta pas skaudintoją. O tada tinkamai neišgyvenus netekties visa istorija vėl kartojasi iš naujo. Pavyzdžiu galima laikyti mano atvejį, kai pamilau merginą, kuri visai neseniai išsiskyrė su vaikinu. Iš pradžių viskas buvo puiku, tačiau po kiek laiko iš jos pusės prasidėjo neaiškūs verksmo protrūkiai, šaltumas, išsisukinėjimas nuo tiesių atsakymų, kol galiausiai prieš nosį buvo užtrenktos durys, siunčiančios žinią, kad tarp mūsų viskas baigta. Vėliau ji mėtėsi tarp savo jausmų dviems vaikinams, kol galiausiai liko prie suskilusios geldos. Džiaugiuosi, kad ji bent dabar yra mylinti, mylima ir laiminga.
2. Nemylėdami savęs negalite mylėti kito. Dažnai po skyrybų žmogus galvoja, kad jį paliko, nes jis buvo negražus, kvailas, storas ar kitaip neigiamas. Stop! Jei save tokiais laikysime, tokius mus matys ir kiti. Kaip pavyzdį galiu pateikti nutikimą iš savo gyvenimo. Kartą su draugu buvome diskotekoje, kur netikėtai jis pradėjo kabinti gana patrauklią, bet stambią merginą. Aš nustebau, nes žinojau, kad tokio tipo merginos jo visiškai netraukia. Grįžus iš šokių aikštelės paklausiau kodėl jis nepuolė, prie kitų dailių panelių, o pasirinko būtent tą, kuri visai neatitinka jo kriterijų. “Nežinau žmogau. Ji turi kažką tokio, kas veikia vyrus kaip magnetas”. Jis neklydo. Vos tik mano draugas atsisėdo, su ja jau šoko kitas. Kai vėliau ji prisėdo prie mūsų supratau, ką jis turėjo galvoje. Ji buvo drąsi, pasitikinti savimi, turinti gerą humoro jausmą ir visiškai nekompleksuojanti dėl savo išvaizdos. Ji mylėjo save tokią, kokia ji yra ir kitiems žmonėms matomus savo išvaizdos trūkumus pavertė privalumais. Šiuo tikslu yra išleista nemažai knygų, kaip “Paslapties” (Secret) serija, “Mylėdamas save būsi laimingas” ir pan., tad turint noro ir pastangų šis punktas pataisomas.
3. Nevartokite baigtinių sąvokų. “Niekada nemylėsiu nieko taip, kaip mylėjau jį”, “visada nešiosiu tavo prisiminimą savo širdyje” - tokios sąvokos dažnai man sukelia šypseną, nes vienintelis amžinas dalykas yra siela. Visa kita baigiasi anksčiau ar vėliau, kaip ir pats gyvenimas, tad vien žadėdami sau kažką neįmanomo apgaudinėjame save, kas prieštarauja savęs mylėjimui. Į šį punktą įeina ir labai mėgstamos frazės, kad “visi vyrai kiaulės” ar “visos moterys kekšės”. Sutikę vieną netinkamą žmogų negalime visai priedermei priklijuoti vienos etiketės, nes žmonės yra INDIVIDAI, kas reiškia, kad kiekvieno iš mūsų yra po vieną ir mes esame skirtingi (nebent Jus klonavo, kaip A. Švarcnegerį). Vietoje aukščiau pateiktų frazių geriausia naudoti tokią “tu buvai smulkus akmenėlis mano kelyje, dėl kurio aš parkritau, bet dabar būsiu daug atidesnis/-ė ir labiau žiūrėsiu, kas painiojasi mano kelyje, po kojomis. Ačiū tau už tai”.
4. Nesuverskite visos kaltės vien tik sau. Santykiuose niekados nebūna vieno kalto. Už santykių kūrimą yra atsakingi abu partneriai ir jei bent vienas iš jų savo kūrimo rūpestį užmeta kitam - laukia griūtis. Tai, kaip mažas mechanizmas, kuriame sustojus vienam sraigtui “šaibom išeina” visas mechanizmas. Jei taip išėjo, kad santykiai sugriuvo ir buvęs partneris kaltinas Jus dėl visko, nepulkite tuo tikėti. Žmonės tokie padarai, kad savo kaltę menkai pripažįsta. Pirmiausiai ramiai atsisėskite ir mintyse susiraskite tą vietą, nuo kurios prasidėjo griūvimas. Analizuokite nuo ko tai prasidėjo, kaip tai buvo galima stabdyti ir galiausiai kiek kiekvienas iš Jūsų į to stabdymą įdėjo pastangų. Tai darydami išmoksite rasti klaidas ir iš jų mokytis, taip ateityje darydami jų mažiau. Prisiminkite - nedarydami klaidų sustabdytume tobulėjimo procesą.
5. Nepulkite prie bet kurio(-ios). Dažniausiai taip nutinka, kai po keletos nesėkmingų draugysčių ar simpatijų visu tuo nusiviliama taip, kad galiausiai puolama prie pirmo pasitaikiusio, kuris parodė Jums kažkiek simpatijos, nes manote, kad geresnio, matyt, ir nerasite. Ne velnio. Kiekvienas iš mūsų yra vertas pačio geriausio varianto mums, tik reikia kantriai laukti ir tikėti tuo. Vienoje knygoje radau tokią mintį, kad tobulą partnerį reikia susikurti mintyse ir kas vakarą, prieš miegą mintimis jį šaukti. Žinoma, tai skamba idiotiškai, tačiau žinant, kad išnaudojame tik apie dešimt procentų savo smegenų galime tikėtis stebuklo ir šiaip, taip prarasite daug mažiau, nei būdama protinga, miela ir gražia panele atsiduosite kokiam plytos į veidą prašančiam čiuvui, kurio kabinimo frazė yra “Ė, a girdž, karoč varom pas man gert šiandien”.
6. Nutraukite visus santykius su buvusiu partneriu. Kad ir kaip baisiai skamba šis punktas, tačiau tai yra būtina norint išgyventi netektį. Juk dažniausiai skiriantis išgirstama tokia frazė “mes juk galime likti draugais”, kas man dažniausiai asocijuojasi su fraze “aš suvažinėjau tavo šunį, bet tu visvien gali jį pasilikti”. Nesakau, kad tuos santykius reikia nutraukti visam laikui - tiesiog reikia nebendrauti tiek, kol galėsite žvelgti jam į akis be pykčio, nuoskaudų ir net su malonumu prisiminti malonias akimirkas kartu, nesistengiant jomis paveikti kito jausmų. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad po skyrybų bendravimas ir taip bus komplikuotas - vienas menkiausias netinkamas žodis užgaus ar sukels kivirčą. Tad nutraukdami ryšį apsaugosite ne tik save, bet ir kitą.
7. Du gyvenimai net surišti ant vieno siūlo yra du gyvenimai. Šis punktas tinka tiek draugaujantiems, tiek išsikyrusiems. Dažnai draugaudami partneriai vienas kitą tarsi kontroliuoja, kartais net pikčiau už tėvus: kur išeini, kur ir su kuo būsi, kada grįši. Kvaila, bet neveltui sakoma, kad meilė yra akla. Net jei mylite vienas kitą neturite gyventi vienas kito gyvenimo. Kiekvienas turite savo gyvenimą ir jį gyvenate - būnate kur jums patinka, su kuo patinka. Šiuo atveju dažnai pamirštami draugai (”susirask antrą pusę - pamiršk draugus”) arba jie diferencijuojami pagal simpatijos norus (”man jis nepatinka - nebendrauk su juo”), o juk į juos dažniausiai kreipiames ištikus kokia nors nelaimei. Išsiskyrus taip pat gali būti jaučiama ex- kontrolė, kada nuolat klausiama ką veiki, kur ir su kuo. Jei nerašoma kontrolė gali būti jaučiama pasąmoningai, kitaip tariant “laikoma prisirišus mintimis”, arba blogiausiu atveju - kontroliuojama pasitelkiant bendrus draugus. Tokiu atveju geriausia susitikti, gražiai paaiškinti, kad santykiai baigėsi ir kiekvienas gyvena sau, jei yra už ką, atsiprašyti ar atleisti ir atsisveikinti.
žinoma, visada būna atveju, kada šie metodai negali padėti ir vis giliau ir giliau grimstama į depresiją, pradeda kamuoti suicidinės mintys - tokiu atveju reikia kreiptis į specialistus, kaip psichologus, psichiatrus, psichoterapeutus, socialinius darbuotojus ar kunigus.
Laiminguose santykiuose nėra kažkokios ypatingos formulės, kuria galėtumei vadovautis. Visa tai panašu į namo statybą; nesudėjus pasitikėjimo pamatų, neužkamšius praeities ir nežinojimo tarpų meilės plytomis, nesudėjus langų šviesiai ateičiai ir atsakomybės stogo negalima tikėtis, kad tas namas ilgai stovės nesugriuvęs. Net jei ir viskas, dėl ko stengeisi sugriuvo, tai nereiškia pasaulio pabaigos - visada galima pradėti iš naujo, tik reikia laiko ir valios pastangų atsigauti.

Gražių ir Jaukių švenčių…

Lietui lengvai gaivinant žemę, tarsi mantras kartodamas “And the rain will kill us all...” pagaliau pasiekiu pirmąjį erotinių skulptūrų parką po atviru dangumi, skirtą visai šeimai. Atsisėdęs ant pirmo pasitaikiusio suoliuko stebiu, kaip žmonės keiksnodami blogą orą nardo po balas ir pyksta ant savęs, kad užmiršo pasiimti skėtį. Stebėdamas besikeičiančius praeivius, kuriems nė akies krašteliu neateina mintis užmeski akį į visai šalia sėdintį mane pradedu jaustis, lyg būčiau Dievas, kuris juos suveda ir išskiria, skirsto socialinius vaidmenis, darbus ir vien pažvelgęs į akis gali pasakyti ką jie mąsto ir apie ką svajoja. Nors ne. Meluoju. Dievas neserga nemiga - jam nereikia pabudus penktą ryto žiūrėti į seniai nebaltintas lubas iki pradeda skambėti žadintuvas. Šiuo atveju aš buvau tik vaiduoklis nerandantis sau vietos, kurio santykiai su abiem Dievais jau seniai gerokai pašliję. Galbūt todėl, taisydamas bent vieną santykį per Jaunimo Dienas apkabinęs geriausią draugę kartojau kažkokio protingo vienuolio ištartus žodžius, kad krikščionybė nėra religija.

- Tau viskas gerai?
Ramiai nuo akių pakeldamas kepurę, kuria slepiau veidą nuo saulės, išvystu mažiausiai norimą matyti veidą.
- Ne, kaip matai, numiriau, o lavoną paliko ant saulės sudžiūti, kad koks suknistas filantropas savo namus mano iškamša galėtų papuošti.
Stebėdamas, kaip nepageidaujamojo žmogėno fizionomija neįprastai išsikreipė pakilau ir lėtu  žingsniu pradėjau linguoti tolyn nuo jo.
- Ką, tu jau gali normaliai paeiti? - atsklido nuostabos pilnas jo balsas.
- Juk daugybę kartų jums kartojau, kad man žaizdos greitai gyja.
- Tu kažkoks antžmogis.
- Aš vampyras. Nesimato? - paklausiau pirštu rodydamas sau į veidą, kurio baltume švietė pora nuo nemigos įraudusių akių. Prie viso to norėjau dar piktai sušnypšti atkišęs iltinius dantis, bet kadangi buvo diena, kaip vampyras būčiau atrodęs mažų mažiausiai idiotiškai.
- O aš galvojau…
- Taip, matau, kad tu tai retai darai, - atkirtau nespėjus nė baigti sakinio apie (tikriausiai) antropologinę žmogaus kilmę.
- Kas tau yra, po galais? - pastebėjau, kaip balso tonas pustoniu pakilo aukštyn. - Mums tu  rūpi, o kaip tu elgiesi?
- Mums? - pasitikslinau. - Turi galvoje save ir savo sušiktą ego, didesnį už Eifelio bokštą? Spėju, nebūtų kas nors pranešęs, kas atsitiko, tai iki šiol kokiam Lietuvos užkampyje tą savo šliundrą ir būtum dulkinęs. Susikišk tą rūpestį į vieną vietą ir dink iš kur atėjęs. Hit the road, Jack!
Baigdamas sakinį pradėjau mėgautis tobulu audiovizualiniu deriniu - savo balso variacijos ypatumais ir vis labiau liūdnėjančiu jo veidu.
- Jei taip nori…
- Be lietuvių kalbos moku dar dvi. Gal tau jomis pakartoti? Atleisk, bet idiotų dialekto neišmokau, nors masiškai augant jūsų populiacijai, mintys jį mokytis vis dažniau aplanko.
Galutinai palaužtas jis nusisuka ir nueina. Pergalė! Galit iššauti šampaną ir užtraukti tris milijonus (iš kurių vieni emigruos, o kiti nuo mokesčių išstips), bet sąžinės balso aidas atneša pasisakymą, kad blogai pasielgiau jį taip įskaudindamas ir kad per daug pasikeičiau į neigiamą pusę. Žinau, kad tai yra teisybė, tačiau, kol už savo skylėtus jausmus negavau kalašnikovo, tai yra vienintelis būdas apsiginti nuo mane supančių idiotų.

Antra valanda nakties. Išlipęs iš vandens stebiu, kaip nakties tyloje paskendęs ežeras, tarsi antklode, apsigaubia tirštu rūku. Paskubomis apsirengęs su kolega, klebonu, grįžtame į kleboniją, kurioje pasidarę porą puodelių kavos keliaujame į palapinių miestelį pakeisti savo budinčių kolegų.
Liepsnojantis laužas, besispjaudantis žarijomis, kas kartą į jį įmetus dar keletą pliauskų, keistai ramino. Stebint jį galėjai laikinai užsimiršti, kad ant mus kojų, dėl savanoriškos kelių parų nemigos, palaiko tik kava, o naktimis gyvai besijuokiančių vaikų balsus pakeičia, vaiduokliškieji, palydimi bevėju krūmu šlamesiu.
Vienodu ritmu, tuštėjant ir pilnėjant puodeliuose esančiai kavai, kietėsi ir pokalbio temos, kurias kartas nuo karto pertraukdavo atodūsis, su kuriuo atmosfera pasipuošdavo dervų ir nikotino debesėliu. Pradėjus kalbėti apie baltus arklius, ilgainiui buvo pereita prie baltų kačių, dar vėliau prie merginų, kurias įbauginę vaiduoklių istorijomis, turėjome lydėti miegoti į ant piliakalno esančią bažnyčią, bet anksčiau ar vėliau, tarsi bumerangu, buvo grįžtama prie vieno ir to paties - Dievo.
- Aš netikiu likimu. Man vien ta idėja, kad už tave viskas yra suplanuota iš anksto, yra svetima. - pasakiau tarsi norėdamas nukreipti temą kita linkme.
- Ta mintis svetima ir man, bet pripažink, kad viskas turi grandininę reakciją. Lyg niekas nevykstų be prasmės.
Tai buvo tiesa. Seniai norėjau nukirpti, tas marionetės virves, už kurių buvau tampomas neaiškiais tikslais, bet moiros vis nepaskolindavo savo žirklių.
- Tokiu atveju, kiekvienas iš mūsų turime tam tikrą tikslą.
- Taip, turime. Tik koks jis, dažniausiai sužinome ne iš anksto.
Galvoje pradėjo suktis minčių konvejeris. Kaip žmogaus, kuriam likimas ant kaktos užrašė skaičių “13″ (Carve my name in my face… To recognize! Such a pheromone cult to terrorize!), į sielą įdėjo pesimizmą palydimą liūdesio, kelią nuklojo rožių spygliais ir dar pridėjo dovaną, kuri kartu yra ir prakeiksmas, turi misiją padėti ir gelbėti žmoniją ar pasaulį, užuot jį griovęs..? Tikriausiai tai tik dar vienas kvailas retorinis klausimas į kurį gali atsakyti, tik filosofai, apie kurių didybę primena ant kapo padėtos akacijų šakos.

Temo. Buvo pats tas laikas išeiti grynu oru pakvepuoti visiems naktiniams padarams, kurių gyvybės šaltinis buvo naktinio dangaus skleidžiamos žvaigždžių dulkės. Tarp jų buvau ir aš. Galva vis dar užte ūžė mintimis nuo pokalbio, kuris dar kartą peilio ašmenų aštrumo fraze prakirto gyti bepradėjusią žaizdą.
- Labas, netrugdau?
- Labas, ne.
Įprastai prasidėjęs pokalbis sakinys po sakinio, vis labiau panašėjo į sunkų, juodą debesį, kuris bet kurią akimirką galėjo prapliupti. Ilgai laukti ir nereikėjo. Rankose vartomas, puolusio angelo piešinys vėl prikėlė nesenos praeities prisiminimus, apie kuriuos, kaip ir liūdną, katino dalią, persekiojančią mane jau ne pirmi metai, pasiguodžiau savo pašnekovei.
- Nesuprantu žmonių. Štai draugas per pusmetį pakeitė jau trečią panelę ir vis dar skundžiasi, kad blogai…
- Geriau jau tiek, negu nei vienos, - atkrido atsakymas iš anos ragelio pusės.
Drykst. Pasijutau, tarsi vėl gulėčiau ant ligoninės lovos, o maloniai besišypsanti slaugė į plastikinį maišelį lašintų paskutinius kraujo lašus, nekreipdama dėmėsio, nei į tai, kad man skauda, nei į tai, kad aš mirštu. Neturėdamas nuotaikos, toliau kalbėti, pasakiau, kad noriu baigti pokalbį ir pašnekovė, matyt, supratusi, ką pasakė, ėmė atsiprašinėti, bet vietoje to, ką atsakiau, ji išgirdo, tik duslų pypsėjimą.
Gurkšnodamas alų klausiausi draugo monologo, kurio pagrindinė tema buvo jo nelaiminga meilė (Love is like a hurricane/ You know it’s on the way / You think you can be brave/ Underneath the waves / If life is just a dream / Which of us is dreaming / And who will wake up screaming).
- Gali paaiškinti, kodėl ji taip elgiasi? - paklausė jis pasisukęs į mane.
- Žmogaus, aš ne ekstrasensas. - nusijuokiau. - Galiu įvertinti tik psichologiniu požiūriu pagal jos elgesį, bet man reikia daugiau detalių, nei tiek kiek papasakojai.
Jis pridėjo daugiau detalių, pagal, kurias buvo aišku, kad simpatizuojama mergina, buvo naivi paauglė vis dar tikinti dantukų fėjomis, seneliais šalčiais ir kitais mistiniais herojais, kurie kartu su gimdytojais ir vaikinais, kuriuos traukė Barbės išvaizda, ją išlepino tiek, kad ji pati nebežinojo, ko nori. Išklausius mano diagnozę ir patarimus, jo galvą, matyt, apšvietė apvaizda ar tas, dvylikos laipsnių alus, kurį gėrėm ir jis paklausė:
- O kaip tau pačiam sekasi su panom? Vis dar vienas?
- Taip, vienas. Džiaugiusi laisve ir galimybe, apie kurią kalbėjo (man regis) Dostojevskis.
Melavau. Vienatvė ir skausmas slėgė labiau, nei bet kada, bet neketinau to pasakoti, nes nuojauta rėkte rėkė, kad per dieną antro dūrio, į šiuo metu jau pažeistą vietą galiu ir neatlaikyti.
Prisiminęs televizijos mokymą, kad alkoholis, deja, nešildo su bendra-sugėrovu (o stebukle!) tiesiu žingsniu patraukėme namų link.
- Tai iki ryt, - pasakė jis spausdamas man ranką.
- Ne, ryt nebūsiu. Kelioms dienoms išvažiuoju į Druskininkus su vadovais pailsėti…
Jis klausiamai pažvelgęs į mane linktelėjo galva linkėdamas sėkmės ir apsisukęs nuėjo. Tada eidamas namo dar nežinojau, kad ši kelionė man suteiks ne tik gausybę šaunių įspūdžių, bet ir atrakins naują gyvenimo tarpsnį, kuriame į minčių srautą, smarkiau nei kadaise, sugrįš kadaise sau duotas trečiasis pažadas.

Skambutis likus keletui minučių iki naujos dienos pradžios dauguma būtų sutrikdę, supykdę ar sukėlęs kitas neigiamas emocijas, nebent tai avarinis atvejis, kada tavo stogas dega, skęsta ar galų gale važiuoja. Taip būtų buvę bet kam, tik ne man, todėl žvaliai nusiteikęs pakėliau ragelį.
- Sveikas, nemiegojai?
- Sveikas, ne. Man dar anksti.
- Girdėjau persikraustei. Kaip naujas butas?
- Jaukus, kad ir pakankamai tamsus. Man, kaip žinia, pats tas. O geriausia tai, kad gyvenu visiškai kitame miesto gale ir mano naujos koordinatės žinomos vos porai žmonių.
- Aš galvoju apie tą patį? O kas toliau?
- Apie tą patį. Kas toliau? Slėpynės. Abu pasislėpime skirtinguose miesto rajonuose ir jei, kada netyčia susitiksime gatvėje per klaidą apsimesime, kad vienas kito nepažįstame ir viską pradėsime iš naujo ir taip iki begalybės.
- Nemanai, kad reikėtų susitaikyti arba bendrauti iš mandagumo? Juk pats sakydavai, kad reikia draugus laikyti arti…
- O priešus dar arčiau. Žinau. Šiaip, mes nesusipykę. Ir aš negaliu prie savęs laikyti to, kad man neegzistuoja. Aš negaliu laikyti NIEKO.
- Žinoma, tai tavo gyvenimas ir tu renkiesi, kaip jame tvarkytis, - pasakė jis užleisdamas vietą linksmesnėms temoms.
Nutilus balsui iš anapusinės, plastmasinės kriauklės pusės vėl likau vienas su tamsa. Akis į akį žvelgdamas į mėnulį, krėsdamas smegeninę ieškojau būdų, kuriais galėčiau įveikti liūdesį, deja, suvokimas akis badė (I’ve left behind this little fact: You cannot kill what you did not create) - ne mano miestas, ne mano žmonės. Ir aš pats ne tas - prakeiktas, persekiojamas ir nesuprastas. Viskas, kas man lieka, tik spaudžiant rankoje Benedikto kryžių, tyliai kartoti: vade retro, Satana! Vade retro.

Per kelis centimetrus nuo manęs pralekia mėlynas kabrioletas, kuriame tesuspėju pamatyti už vairo telefonu kalbančią blondinę.
- Ta kalė per žalią nesustojo! - pasigirsta šalia stovinčio pėsčiojo balsas. Taip, ji nesustojo. Vienas žingsnys ir po jos ratais būčiau pakliuvęs aš ar kas kitas šioje perėjoje.
Žvilgteriu į laikrodį - 15:15. Tas prakeiktas sekundžių skaičiuotojas eilinį kartą šaiposi iš manęs. Velniop jį. Reikia paskubėti, juolab, kad iki susitikimo vietos liko dar pakankamai daug kelio, kurį eidamas galėsiu ramiai apmąstyti priežastis, kurios privertė mane išeiti iš namų ir tą keistą skambutį.
Vos tik priėjęs aikštę pamačiau Tomą sėdintį ir laukiantį manęs vienoje ir daugelio kavinių lauko pavėsinėje. Net plika akimi buvo galima suprasti, kad jis dėl kažko susinervinęs - šalia jo stovintis išgertas trečias puodelis kavos ir nuolatinis žvalgymasis aplink pasakė daugiau nei reikia.
- Tau ne per daug kavos? Tuoj pradėsi atidarinėt duris, dar į jas nepasibeldus.
- Pagaliau atėjai. Sėskis. Lauksime paskutiniojo asmens.
- Kas tai per “asmuo”?
- Eglė. Jei dar tokią pameni. Ji čia ateis. Manau rasit bendros kalbos. Na, bent jau tikiuosi.
Išgirdęs šį vardą pradėjau krėsti visus smulkiausius smegenų užkaborius bandydamas kažką atgaminti, bet vienintelis žmogus buvo viena vietinė barakuda, kuri kartas nuo karto pasipainiodavo mūsų kompanijos susibūrimuose. Jei Tomas kalba būtent apie ją, nesupratau kodėl turėčiau rasti bendrą kalbą su žmogumi, kurio niekada nemėgau. Jau norėjau tarti jos pavardę norėdamas pasitikslinti ar tai tikrai ta persona, bet nespėjau - daili gražuolė jau sedėjo šalia.
- Labas. O kažkas seniai matytas! - šūktelėjo ji žvelgdama į mane.
Abejingu žvilgsniu pažvelgęs į ją pasisveikinau ir tikėjausi, kad pagaliau suprasiu, kas čia vyksta, bet mano nervingasis draugas toliau gurkšnodamas kavą`neskubėjo pradėti pokalbio.
- Tau ne karšta su šia odine striuke? Juk lauke kepinantis karštis. - paklausė ji nužvelgusi nuo galvos iki kojų mano juodą aprangą.
- Ne, matyt, kaip ir tau nešalta su tokia suknele, turinčia tokią iškirptę. Na, Tomai, gal teiksiesi paaiškinti ko mane čia pakvietei?
- Jus abu čia pakviečiau, nes žinau, kad abu esate meilės ekspertai ir galėtumėte man susitaikyti su Julija.
Išgirdęs ką jis pasakė sumišau. Meilės ekspertai: barakuda ir meile nusivylęs romantikas - pati ta komanda griūvančiai šeimai lopyti.
- Atleisk, bet manau, kad nei vienas iš mūsų negalime tau patarti. Vienas iš mūsų visai nežino, kas tai yra meilė, o kitas ja nusivylė.
- Tai manai, jog jei aš turėjau daug vyrų negaliu žinoti, kas yra meilė?
- O kaip daugiau pavadinti pinigų išsiurbimą iki paskutinio cento, emocinį sugniuždymą ir numetimą, kaip nereikalingos šiukšlės? Tai meilė? Ne, tai pragmatizmas, kuriuo naudojasi tokios plėšriomis žuvimis vadinamos moterys, kaip tu!
- Na jau, na jau, na jau. Ar pridera taip smerkti žmogų būsimam kunigui? Visi klystam. Pameni “Tegul į mane paleidžia akmenį tas, kuris be nuodėmės”? O meilė. Tai tik cheminė reakcija. Tik žaidimas, kurį tobulai žaidžia, tik geros žaidėjos kaip aš. Tad nekaltink kitų, jei pats nemoki žaisti. Na, Tomuk, susisieksime. Matau, kad čia esu nepageidaujama.
Tai pasakiusi ji atsistojo ir nuėjo laikinai palikdama mane be žado, nes sunku buvo suvokti iš kur tokios “naudininkės” gali turėti tiek daug savigarbos. Neilgus trukus dingus jai iš matomumo lauko pakilau ir aš.
- Palauk, parvežk mane namo. Aš tokios būsenos negaliu vairuoti.
Nors ir žinojau, kad senokai nevairavau, aš sutikau. Kelias nuo čia buvo pakankamai tolimas, tad užvedęs variklį nusiteikiau negreit pasiekti namus. Masiškai didėjantys automobilių srautai reiškė, kad prasideda pikas ir aš pradėjau pykti ant savęs, kad sutikau. Bandžiau to neparodyti tik guosdamasis mintimi, kad išvažiavus iš centro kamščiai baigsis ir spustelėjęs galėsiu vietoje būti greičiau.
Po pusės valandos stovėjimo eilėse išvydęs platų kelią iki kurio galutinis tikslas jau buvo ranka pasiekiamas spustelėjau greičio pedalą iki dugno. Spidometro rodyklei kylant vis auksčiau kelias vis labiau liejosi į vieną pilką liniją, kurioje mane kartas nuo karto aplenkdavo tik vienas kitas įvairiaspalvis automobilis.
Netikėtai pro šalį pralėkė didžiulis sunkvežimis blokšdamas mažytę mazdą į kelkraštį. “Pagavom gruntą!” - supratau bandydamas suvaldyti neklusnų automobilį, tačiau dėl didelio greičio tas buvo neįmanoma. Prieš automobiliui besiverčiant galvojau tik vieną - kad saugos sistemos atliktų savo darbą ir išsaugotų bent jau Tomą.

Atmerkęs akis kurį laiką klausiausi iš krutinės bebaigiančios iššokti širdies. Sapnas, dar vienas sapnas su skirtingu scenarijumi, bet ta pačia pabaiga.
- Kas atsitiko? - paklausia balsas iš kitos lovos pusės.
- Košmaras. Nenoriu mirti. Aš nenoriu mirti. Nenoriu. - pradedu isteriškai kartoti, nes pervargusi sąmonė niekaip nesugeba išnaikinti šio sielos parazito.
- Ša. Tu nemirsi. Nurimk, - vėl girdžiu tą patį malonų balsą palydimą apkabinimu.
Dar keletas minučių ir viskas grįžta į savas vėžias. Grįžta naktinis miestas, ryškiai nušviestas oranžinių šviesų, išgertas butelis vyno, pora surūkytų cigarečių ir du cinikai įsimaišę į visą tą mozaiką.
- Kitą kartą tave prieš miegą į šaldytuvą reiks įmest.
Man beliko tik pritarti šiems ištartiems jos žodžiams, nes iš anksčiau daug kas yra skundęsis, kad šalia manęs miegoti nėra įmanoma, nes išspinduliuoju tiek pat šilumos, kiek ir radiatorius. Tai man visada atrodė keista. Žmogus su mirusiomis sielomis, kuris išspinduliuoja milžinišką šilumą neprašydamas nė lašo atgal.
Išaušus rytui kartu keliaujame į šimtą kartą mindžiotas pabodusio miesto gatves.
- Bet kaip keista, - įsikomponuoja ji į triukšmo simfoniją, - eini miestu ir niekas nežino, kad tu esi genijus.
- Aš ne genijus, - atsakau žinodamas kokia jų lemtis, nors sielos pakampėse tyliai džiaugiuosi taip vadinamas.
Nuo perėjos patraukus į skirtingas puses mintyse džiaugiuosi turėdamas tokią puikią draugę, kuri gali papildyti mane ir nebijo kartu šokiruodama aplinkinius krėsti bukiausius dalykus, tačiau baimė, kad atsibodus būsiu numestas kaip sena lėlė šešėliu sekioja iš paskos. “Per didelis greitis - ir tu nuskrendi nuo kelio. Tas pats ir su santykiu, žmogau, tas pats”…

Tiesą pasakius nežinau kodėl aš čia taip. Rašau Tau, turiu omeny. Pamaniau, kad būtų puiku apsikeisti laiškais GYVAI. Išvis man extreem’as tavo pasirodymas. Gyvas prisilietimas prie temos.ten.lt, prie pokalbių tų tokių, apskritai, pagaliau viskas fiziška be jokių ten priešdėlių, be jokių pasiaiškinimų. Tas tikrumas … Mes tikresni už tuos tikrus, tiksliau realius? Sakei taip. Jo, tiesa! Tas keisčiausia. Šįryt aš kalbėjau apie tai, kaip puiku bųtų gyventi FOJE įkarštyje, važiuoti į koncertus ir nakvoti po atviru dangumi; kurti filmus, kišant juostas į spec. ryškalus, karpyt rankom, o titrus dėt specialiom mašinėlėm! Tai buvo prieš 10 metų, reikėjo gimt tik truputuką anksčiau, bet tada nebuvo, pvz, neto. Mes esam internetiniai draugai, internetiniai TIKRI draugai (kaip tatai keistai ir nesuderinamai skamba, bet mes įrodėm tokį faktą!). Dabar ta akimirka, kaip prisiliesim prie realių kūnų, hah! Ar žinai  (pi)? Skaičių su begaline kombinacija po kablelio. Sako, pavertus visą tai į dvejetainę sistemą, susidarytų begalinė kombinacija ir Tu net galėtum atrast ten fizikos konspektus ar savo rašinėlį! O gyvenimą? Kiekvieną išsakytą/išrėktą žodį, atodūsį, paeiliui? Ir man atrodo keisti visi tie “gyvenimas - žadimas”, “gyvenimas - vienutė” ir pan. Vienintelis palyginimas man - kad koridorius, koridorius tai! Arba, kad mes turim tą savo kombinaciją. Kiekvienas savo: su mintim, žodžiais, veiksmais, atodūsiais, juoku, net ašaros turi ten savo apibūdinimą, gal net jų kiekis yra apskaičiuotas toj beribėj kombinacijoj. Dar vakar nusižiovaučiau: ah, tas fatališkumas! Bet šiandien ne. Tame ir visas žavumas. LAIKINUME, kuris yra aprašytas mum duotoj kombinacijoj. Joje, mano kombinacijoj, esi tu, Tavo kombinacijoj - aš. Kuo toliau, viskas darosi aiškiau. Perprantam sistemą? Taip, juk Napoleonų dalia kiek kitokia, nei mirtingųjų :) Kaip Tau su nemirtingumu? Ar tiki juo?
Aš atsiprašau (bet nelieku Tau nieko skolinga), kad neparašiau viso to žmonių kalba, nes aš rašiau instinktyviai, todėl viskas liko tarp eilučių, bet Tu jas suskaitei, tikiuosi. Gali išmesti laišką, perspausdint BLOGe, sudegint, paleist kaip aitvarą, prie kitų pasidėt, bet žinoki -
kombinacijos nepakeisi, bet patobulint galima. Už pažintį, Sigitai.

2009-02-03

Už TIKRĄ draugystę.

Spragtelėjus jungtukui, palubėje kabanti lemputė nenoriai mirksėdama paskleidžia savo šviesą po tamsiai nejaukų garažą. Kampe tebestovi dulkėmis ir vorantinkliais apaugęs motociklas, kuris kantriai laukia pavasario sezono, o šalia pora bemotorių jo senelių, kitaip žinomų, kaip dviračiai.
Ant grindų padėjęs dėžės su albumais išpučiu lauk viduje susikaupusį garą ir atsirėmęs į sieną klausausi, kaip nitroglicerino išplėstomis venomis cirkuliuoja kraujas. Priepuoliai darosi vis retesni, tačiau stipresni. “Negaliu dabar numirti - kiek darbo duobkasiams bus tokiame įšale duobę iškast” - nuleidžiu viską su ironija, nors žinau, kad ji šiuo atveju man nepadės.
Grįžus į kambarį nusivalau sniegą, kurį už lango siaučianti pūga vežimais verčia į pavasario pasiilgusią žemę. “Oras man nesvarbus” - pamąstau bandydamas nuo rankos nusiimti spaudžiamąjį tvarstį.
- Viskas gerai. Kraujas Jums atsistatys maždaug per mėnėsį. - ausyse tebeskamba kažkokios nežinomos gydytojos balsas.
Tikiuosi ji teisi, nes sprendžiant pagal esamą kraujo kiekį ant tvarsčio, panašu, kad mano organizme sausa, kaip Saharos dykumoje.

Kažkieno beldimas į duris, kaip dažną kartą, ištraukė mane į kvailą realybę ir nežinomybę - kas tokiu bjauriu oru be manęs dar gali vargintis kažkur eiti. Atidaręs duris gerokai nustebau - už jų stovėjo Tomas. Be žodžių mostelėjau ranka, kad užeitų, nes veido spalva rodė, kad jis gerokai sušalęs.
- Su Naujais metais tave! - džiaugsmingai tarė jis spausdamas man ranką.
Mintyse tarsi filmo trailer’is prabėgo Naujųjų metų sutikimo vaizdas - daug džiaugsmingų veidų, gera nuotaika, šokiai ir visame tame jaučiamas priešiškumas ir liūdesys. Galiausiai paskutiniame kadre buvo parodytas kalendoriaus lapelis, kuris rodė, kad jau kovas.
- Juk jau kovo vidurys. Ir, regis, per Naujus buvome susirašę.
- Na, taip. Bet juk kinų Naujieji metai yra.
- Na, jie buvo per Valentino dieną, - atsakiau numetęs kvailą pergalės šypseną. - Tau kavos ar arbatos?
Deja, mano klausimas išgirstas nebuvo, nes jo akys buvo nudelbtos į ant stalo numestą tvarsčio bintą.
- Kas nutiko?
- Nieko.
- Pjausteisi?
- Ar išprotėjai? Žinoma, kad ne.
- Man tas nepatinka. Tu pasikeitei. Per daug. Ir ne į gerąją pusę.
“Jis keičiasi. Sulig kiekviena diena darosi vis atsargesnis, uždaresnis, tylesnis. Kuria išbandymus sielos draugei, kurios nesurado, renčia mūrines sienas, labirintus - tikrą kalnų tvirtovę, ir tikisi, kad jinai ras jį už visų užtvarų. Nusipelno A įvertinimo už sugebėjimus gintis nuo viėnintelės moters pasaulyje, kurią galėtų mylėti ir kuri galbūt kada nors pamiltų jį. Dabar jis lenktyniauja su ja… Ar ji spės rasti jį anksčiau, nei jis pasidarys galą?**”

Stojo nejauki tyla. Žinojau, kad jis sako teisybę, tačiau ką atsakyti nežinojau. Atrodė, lyg katė man būtų nukandusi liežuvį.
- Būdamas Londone mačiau Ją su mama. - bandė jis gaivinti pokalbį.
- Ir kaip joms ten sekasi? Mama sveiksta?
- Taip. Sveiksta. Visgi ten pažangesnė medicina. Taip, tai kainuoja daug, bet Ji dirba neblogai apmokamą darbą ir gana normaliai verčiasi.
- Ji turi vaikiną, tiesa? Todėl su manimi nutraukė visus ryšius po kurio laiko, kai tik išvažiavo?
- Neklausk šio klausimo, jei nesi pasiruošęs išgirsti atsakymo.
Pažvelgus į jo veido nesunkiai buvo galima išskaityti, kad atsakymas nebuvo neigiamas.
- Svarbiausia, kad ji laiminga. Mano Sniego Karalienė niekada nebuvo iš tų pigių kekšių, kurias būdavo galima dulkinti papirkus buteliu vyno ir keliais nuvalkiotais komplimentais. Jai puikiai seksis.
- O kaip tau pačiam sekasi?
- Ji išvažiavo, nauji santykiai, sugriuvo palikdami dar vieną skylę sieloje, tad beliko tik žudyti Zahirus ir laukti pavasario, kada keliai bus tinkami važinėti motociklu.
- Matau, kaip tu juos žudai, - atsakė jis iš po stalo paspirdamas tuščią “žalių devynerių” butelį. - O motociklas. Juk tu vairuotojo pažymėjimą turi automobiliui, kurį ir nusipirktum pardavęs vadinamąjį “plieno žirgą”. O gal nori, kad tau būtų tas pats, kas tėvui?
- Tai ne tavo rūpestis… Aš numirsiu vistiek - mano laikas ateis.

Vos išlydėjus svečią ir uždarius lauko duris mano kumščiai eilinį kartą stojo į mūšį su mūrine siena. Ir eilinį kartą pralaimėjo. Ledo kompresams šaldant rankas, viduje pyktis virė, tarsi dervos katilas pragare. “Visi nusikaltę turi kentėti! Kentėti taip, kaip kentėjau aš per juos! Žmogus Teisingu vardu turi kentėti!”.

- Laba diena, - kuo galėčiau padėti paklausė daili registratorė užsivilkusi baltą medicinos darbuotojos chalatą.
- Taip, norėčiau pereiti komisiją, kuri išduotų leidimą šaunamajam ginklui laikyti…

** R. Bach “Tiltas per amžinybę”

Po kojomis išgirstu, kaip trupa betono pagrindas ant kurio sėdžiu. Žinau, kad bet kuriuo metu jis gali įlūžti paleisdamas mane laisvo kritimo pagreičiu ant apačioje gulinčios plytų krūvos, bet net ir tai nesustabdo manęs ateiti čia ir užlipti ant seno apgriuvusio garažo stogo. Laikina ramybė - ją galiu rasti čia, klausydamas medžių ošimo, palikus piktus žmonių veidus ir ryšio priemones už kelių kilometrų.
Deja, net ir ši vieta, kurioje susikerta plona linija tarp mirties ir gyvenimo nesugeba iš smegenų vingių išvaryti minčių, kurios diena iš dienos tarsi godūs kraujasiurbiai sunkia mano gyvybės syvus atimdamos miegą, nuotaiką ir jausmus.
- Palauk, patylėk! - surinka ant manęs draugas. - Leisk man susivokti tai ką tik pasakei.
Matau, kaip jo rankose dreba butelis. Nežinau tai nuo šalčio, kuris prasiskverbia pro apgriuvusias sienas ar nuo to, ką tik ką jam pasakiau,
- Jei negali jų nugalėti, paprasčiausiai belieka prisidėti, žmogau, - su nuliu emocijų atsakau aš ir išgėręs paskutinį alaus gurkšnį paleidžiu butelį į medžių tankmę.
Grįžtant pajuntu, kaip sustingę pirštai pamažu atgauna judrumą. Priešingai nei mano draugo amas. Visgi, tai mano sveikata, mano gyvenimas ir kiti nieko negali padaryti ir pakeisti. Tiesi briauna iškrypo ir susilankstė zigzagais ir vargu atsiras Sizifas, kuris imtųsi ją tiesinti. Switchback…
Rytas. Pro važiuojančio automobilio langus, į kuriuos atsitrenkia pasiklydusios kamikadzės snaigės keičiasi apsnigtų miškų masyvai, kuriuos kartais nuo karto pakeičia miesteliai, su iš žemės išnirusiais namais, kol galiausiai horizonte pasirodo žibintų šviesomis sudegintas didmiesčio dangus. Išlipęs užtrenkiu duris ir užsidėjęs vieną iš penkių savo kaukių patraukiu tolyn per vis dar apsnūdusias gatves. Vaidinimas turi tęstis..
- Tau gal gyventi atsibodo? - paklausia nustebusi kaimynė, nugirdusi mano pokalbį su kolega.
- O kas negerai?
- Naktį pačiais pavojingiausiais miesto rajonais vaikščioti gali tik beprotis.
Rusiška ruletė. Kiekvieną vakarą išeidamas iš namų jau nebeketinu grįžti į juos. Bet net ir žinodamas tai, kas kartą rizikuoju. Žaidimas sekasi - būgnas sukasi, tačiau kulka dar neiššovė, paskelbdama šacho ir mato.
Dar vienas rytas, kada kenčiant beprotišką galvos svaigimą pasiekiu spintą, kurioje sudėti mano vaistai. Pora piliulių nuo skausmo pusryčiams ir į kelią - ilga diena prieš akis. Stotelėje įlipęs į autobusą nužvelgiu jame sėdinčius keleivius - pora senelių ir viena jauna mergina su ausinėmis ausyse, linguojanti pagal taktą. Skurdoka minia, tačiau nėra laiko apie ją mąstyti, nes laikas išlipti. Įžengiu į pustuštę stotį. Pora apsauginių, komunalininkas šluojantis sniegą ir vienas kitas keleivis laukiantis savo autobuso primena prieš kelias minutes matytą publiką.
Kelios dešimtys minučių ir autobusas su trimis keleiviais jau lekia autostrada link “pasakų miesto”, kuriame man kartu taip gera ir taip skaudu. Rankoje spausdamas bilietą, bandau nuraminti iš krūtinės norinčią iššokti širdį, nes pasąmonė iškeldama į viršų prisiminimus sako, kad susitikimo scenarijus bus toks pat, kaip ir paskutinį kartą. Skirtumas tik tas, kad šį kartą nebus durų, kurias bus galima užtrenkti.
Išlipus iš autobuso tarsi drebulys, per kūną nuėjo keista nuojauta. “Sutiksi tai, ko visai nesitiki” - kuždėjo ji. Ir ji neklydo, kada su R. ir V. keliaujant iki stotelės išvydau porą, aštuonis metus, dieną iš dienos matytus veidus. Bet čia, užuot nurimusi ji dar labiau pagyvėjo, nes, kaip vėliau paaiškėjo, mane ir Žvaigždutę, dėl kurios čia atvykau teskyrė keli žingsniai.
- Patogu 4-ame trūle? - telefono ekrane švietė Jos sms.
- Ir tu čia? Kur?
- Vidurinėse duryse.
Mano veidą nušvietė retai matoma šypsena. Keistas sutapimas, tačiau geriausiems draugams atsitiktinai susitikti viename taške nesutrugdo nei dešimtys tūkstančių žmonių, nei keturračių metalo laužų krūvos, nei milžiniško miesto betono džiunglės.
Kino teatre lėtai gesinant šviesas didžiuliame ekrane vienas po kito pradeda keistis filmai, kuriuos palydi plojimais, susižavėjimo šūksniai ir juokas. Tik aš visoje toje masėje išskirdamas mažai emocijų, kartas nuo karto žvilgtelėdamas į laikrodį bandau nusiraminti. Žinau, kad šalia manęs sėdinti Žvaigždutė nerimauja ne ką mažiau, tačiau mano retai klystanti nuojautą ją mato, kaip vieną iš konkurso nugalėtojų.
- Aš tau kaip talismanas, - pajuokauja Jai grįžus su antruoju apdovanojimu.
Šaltas vakaro vėjas paglosto plaukus. Lūkiškų aikštė. Stovėdamas žibintais apšviestame centre akimis ieškau iš tamsos atklystančio merginos silueto. Ledinis apkabinimas ir atsisėdę ant šešėlyje skendinčio suoliuko bandome užmegzti pokalbį, nors jau važiuojant čia žinojau, kad tai beprasmiška (taip, aš esu naivus kvailys).
- Tu pasikeitei.
- Žinau. Ir yra tik du žmonės, kurie nesupranta, kad šie pasikeitimai naudingi ir padeda man neišprotėti, - atsako ji, žvelgdama kažkur į tolį, kaip ir didžiąją pokalbio (nors labiau tai priminė monologą) dalį.
“Du kvailiai - galbūt taip reikėjo sakyti”. Žinojau, kad visi sakyti žodžiai atsimušę į tylos sieną, nepasiekė širdies, tad į šiltą jos delną įdėjęs du medalionus pakilau eiti.
- Prašau, nelydėk manęs. Žinau, kad to nori.
- Nenoriu.
Pakeliui vienas po kito užsidegantys žali šviesoforo signalai leido eiti per gatvę (matyt Žvaigždutės dovana veikia!). Regis, ėjau vienas tuščiomis miesto gatvėmis - skausmo užgesintos ir ašarų užlietos akys nebematė, nei automobilių, nei žmonių, tik pilką grindinį ant kurio krito oranžinė žibintų šviesa. “Kai leidiesi prisijaukinamas gali tekti ir paverkti…”
Kišenėje vienas po kito pypsėjo telefonai pranešdami apie gautus pranešimus. “Ateisi?” - klausė adresatė pavadinta šventąja. Žinojau, kad pakelti nuotaiką tokiu atveju gali tik ji, tad prikalbėjęs sergančią R. eiti kartu iškeliavome į iš anksto nurodytą susitikimo tašką.
Bix baras - galutinis kelionės tikslas pasiektas. Vos įžengus pro duris į veidą tvokstelėjo jauki šiluma, kuri buvo malonus kontrastas tam nemaloniam šaltam orui siautėjančiam už lango. Krūva nepažįstamai pažįstamų šiltų žmonių, su kuriais greit pavyko rasti kalba, apsupo mane. Juokas, šurmulys ir geros emocijos greitai padėjo nuslopinti tai, kas nutiko prieš nepilną valandą.
- pasveikinkit nugalėtojus! pasveikinkit nugalėtojus! - sklido gatvėje A. ir E. šūksniai, kuriuos lydėjo likusios kompanijos dainuojama odė nugalėtojams, kitaip žinoma, kaip “Trys milijonai”. Keistai linksmi praeivių žvilgsniai ir kartas nuo karto pasakomi žodžiai “sveikinu” mane stulbino, nes buvo sunku patikėti, kad toks didelis kultūros skirtumas gali būti nuvažiavus kiek daugiau nei šimtą kilometrų iš Šiaurės į Pietus.
Pasiekus katedros aikštę į galvą netikėtai grįžo prisiminimas ir pasisukęs į Žvaigždutę garsiai paklausiau klausimo, kurio buvau klausęs ir ankščiau: “kada katedros aikštėje skamba varpai?”, kai netikėtai išgirdau garsų din don, kurio melodija nuvilnijo virš mūsų galvų pagauta vėjo oro srovių. Carpe diem.
Nesėkmingai bandžiau slopinti ir slėpti savo nuojautą, kuri tarsi paukštis narvelyje bandė ištrūkti į laisvę, už traukiamų dainų, kurios praeiviams galėjo būti ir atrakcija ir kančia, nes ne visų skonis kaip mūsų, kol pasiekėme tašką, kuriame viskas ir prasidėjo. Belaukiant troleibuso, kuriuo D. turėjo keliauti namo išgirdau tik man ir ketvirtosios mano beprotybės iniciatorei žinomos dainos žodžius, kuriais Aleksandras kreipėsi į mistinę pasakų būtybę su ragais ir kanopomis.
Neilgai trukus likusioji dalis žmonių pradėjo skirstytis į namus, kol galiausiai vėl likome trise. Jų pavyzdžiu pasekėme ir mes. Truputis kelio, keli rakto apsisukimai spynoje ir mes jau pasislėpę nuo šalčio paskendę muzikoje ir diskusijose, kurios kartas nuo karto pereidavo į visišką nusišnekėjimą, tačiau taip buvo tik geriau.
Laikrodžiui rodant laiką, kuris reiškė, kad viešasis transportas jau sustabdė savo važiavimą, blogi įpročiai privertė išsiruošti į naktinį žygį. Nepažįstamos, tamsios gatvės ne gąsdino, o priešingai - keistai ramino, nes vietoje treninguotų spintų tokiu vėlyvu laiku čia buvo sutinkami padoriai apsirengę žmonės nešini šampano buteliu.
Galiausiai padėję teršti atmosferą grįžome atgal. Duris atidarusios R. veide švietė šioks toks baimės ar nerimo jausmas, nes, kaip vėliau paaiškėjo, mūsų nebuvo beveik valandą. Nurimus, kad mums nieko nenutiko grįžome prie muzikos, pokalbių ir vyno.
Priėjęs prie stalo pažvelgiau į savo telefono ekraną, kuris pranešė apie gautą pranešimą. Adresatas buvo žinomas. Kas buvo rašoma pranešime taip pat. Juk to ir tikėjausi - visi klausimai pasipils tik po to, kada jų buvo galima paklausti tiesiai, užuot tylint suspaustomis lūpomis. Pyktis liejosi per kraštus, tačiau stengiausi to neparodyti, kad negadinčiau nuotaikos draugėms buvusioms su manimi. Bet matyt tai prastai sekėsi…
Išvarginti dienos rūpesčių ir nuotykių patraukėme miegoti. Mano laimei nemiegojau laiptinėje, kaip buvo žadėta, tačiau net ir patogioje lovoje miegas netraukė. Vartydamasis nuo šono ant šono, tarsi įkyrius vabzdžius, baidžiau mintis nė nepastebėdamas, kaip horizonte pakilo saulė.
Pažadinęs R. kartu su ja ketinau žadinti ir V., bet buvo per vėlu, kadangi šį darbą jau atliko komunalininkai garsiai barškindami konteinerius (matyt ilgai nepamiršiu kokia V. pikta ant jų buvo). Pusryčiams arbata pagardinta eilinio nusivylimo prieskoniu - nori turėti tik nuotrauką, kurioje būčiau aš ir Ji prisiminimui, nes kaip žinia pokalbiai nesigauna, o vietoje to gaunu tik “išsikalinėjimus”.
Susižinojęs autobusų tvarkaraščius, padėkoju už šauniai praleistą laiką ir atsisveikinęs su R. bei V. sėdu į troleibusą (gaila ne į reikiamą) ir su nuotykiais, aplankęs pažįstamas vietas pasiekiu AS. Pažvelgęs į bilietą suprantu, kad iki kelionės namo pradžios daugiau nei pusvalandis, tad patogiai įsitaisęs ant suolelio bandau atkurti vakar dienos fragmentus.
- Atsiprašau, - kažkas įsiterpia, - gal galite duoti man 20 centų kefyrui nusipirkti?
Pažvelgus į tą pusę iš kur atsklido klausimas išvystu valkatą, kuris, kaip ir dauguma mūsų valstybės piliečių nepakėlė sunkios mokesčių naštos ir tapo tuo, ką dabar matau. Pasirausęs kišenėje duodu jo paprašytą sumą.
- O gal dar kokį litą rastumėte? - jis vėlei kreipiasi į mane, - Dar kokia bandelė man išeitų.
Šį kartą nė neskaičiuodamas supyliau jam į delną visą kišenės turinį, žinodamas, kad ten bus kiek daugiau nei jis prašė. Man buvo nusispjaut, kur jis tuos pinigus išleis: nusipirks parūkyt, išgert ar pavalgyt - karmos principas man buvo aukščiau nei stereotipai.
Už lango pradėjo keistis vaizdai. Keleiviai, kuriems buvo karšta pasidėjo striukes šalia savęs, bet man buvo nežmoniškai šalta. Aukščiau truktelėjęs užtrauktuką supratau, kad nėra šaliko - palikau jį pas R. “Kol Vilniuje bus bent vienas mano paliktas daiktas, bent molekulė - aš čia grįšiu, kol galiausiai pasiliksiu” - prisiminiau kadais Žvaigždutei pasakytus žodžius. O šį kartą ten pasiliko ne tik audeklas šildantis kaklą, bet ir mano siela , kuri kartu su jausmais buvo galutinai nužudyta aikštėje, kurioje senais laikais buvo vykdomos kartuvės.

* * *

Nauja diena. Už lango tyliai krenta snaigės, o sieninis kalendorius rodo, kad poryt Kūčios. Užsimiegojusiu žvilgsniu prieinu prie veidrodžio, kuris mano nustebimui nesuskilo nuo atsispindėjusio atvaizdo, ir pradedu skustis. Neilgai trukus, po neatsargaus skaudančių rankų judesio, skruostu į kriauklę nulaša keli tamsūs kraujo lašai. “Jei dar laša kraujas, vadinasi ir širdis krūtinėje plaka” - pagalvoju ieškodamas ko nors, kuo galėčiau nuvalyti kraują. Susitvarkęs paskui save užtrenkiu duris ir išeinu ten, kur akys veda.
Gražiai išdabintos parduotuvių vitrinos traukte traukia užeiti į vidų, tiek vaikus, tiek suaugusius. Komercija, visagalė sintetinė komercija. Eidamas pro jas stengiuosi žvelgti žemyn, nes bijau, kad kuri nors vitrina gali pasibučiuoti su mano sviestu akmeniu. “Gerumas! Padėkime nuskriaustiems ir vargstantiems!” - klykte klykia televizijos laidų vedėjai, o šiems jų žodžiams, linksėdami galvomis, pritaria keli šimtai laimingų snukučių. Taip ir norisi jų visų paklausti kur jie buvo anksčiau, bet supratęs, kad tai kova su vėjo malūnais tyliai iškeikiu pusę pasaulio ir vėlei, kaip Pinkis su Makaule rezgu planus, kaip jį užvaldyti.
Kūčios. Telefonai įkaitę nuo sveikinimų, prisaldintų bučinukais ir šypsenėlėmis - ačiū, bet cukraus turiu ir namie. Atidaręs paskutinę žinutę net atsisėdu - ji nuo mano antrojo Zahiro. Vėl jaučiu, kaip šimtai adatų sminga į širdį. Du Zahirai - bet vienas ir tas pats scenarijus, kuriame nėra laimingos pabaigos. Matyt išaugau ir supratau, kad visos pasakos kažkada baigiasi. Suvokęs, kad dabar ne tas laikas ir ne ta vieta širdies akupunktūrai išeinu iš namų, nusispjaudamas kad už kiek daugiau nei valandos laikrodis pasakys, kad prasidėjo nauja para.
- Su Kalėdomis! - išgirstu malonų balsą aidintį tarp mano keturių kambario sienų.
- Ir tave taip pat, - atsakau ir pasiūlau sėstis.
Ant stalo atsiradus buteliui brendžio ir šiokių tokių užkandžių prasideda mažytė trijų žmonių šventė, apraizgyta pokalbiais, juoku iki ašarų ir senų-gerų laikų prisiminimais.
- Kaip tau sekasi?
“Gerai. Myliu žmogų, kurio niekada negalėsiu turėti, o kitas žmogus, su kuriuo galėjau būti laimingas mane atstūmė. A, tiesa, prie porą savaičių nužudžiau sielą ir išmečiau jausmus, o kaip tu?” - noriu atsakyti, bet vietoje to iš lūpų teišsprūsta pirmas ir trys paskutiniais žodžiai.

* * *

- Tu keitiesi į neigiamą pusę, tavo požiūris į gyvenimą tampa labiau išsikreipęs nei mano.
- Žinau. Dėl to ir pasirinkau tokį kelią.
- Man nepatinka, kad tu toks. Aš gyvenu, save po truputuką pribaiginėju, bet tu ble nė negyveni.
- O tai ar yra kokia kita suknista išeitis?
- Rasa tabula būtų geriausia išeitis, ant jos dėti naują pamatą… Tavy yra ir tuštybės, ir paviršutiniškumo, o tai pešasi su prasminiu tavo, kaip mąstytojo pradu. <…>
Tai buvo geriausias, kada nors gautas patarimas, bet juo pasinaudoti nėra taip lengva. Manoji gyvenimo lenta per daug subraižyta ir pripaišyta, o gauti naujai turiu gimti iš naujo, kas man bejausmiui ir besieliui yra neįmanoma..
Kas man beliko - tik trečiasis pažadas, kadaise duotas sau pačiam ir du pasirinkimai: angelų kūrėjo arba angelų žudiko. “Laikas bėga, o sprendimas turi būti padarytas. Tik tak tik tak…”

Būna dienų lyg tyčia, kad nesinori niekur eiti, nieko nedaryti, su nieku nebendrauti - užsidaryti tarp keturių sienų ir laukti kol galutinai išprotėsi. Bet tam vis nepavykus užsimeti dirbtinę šypseną (neduok Die, kokiam sušiktam snobui sugadinsi nuotaiką savo perkreipta morda) ir išeini į žmones.

- Tu čia ketini šokt, kad taip žemyn žiūri? - klusteri kambariokas žvelgdamas į mane, kone persisveriantį per tilto atbrailą.
- Jo. “Skrisim, žinau, kad galim”..
Neilgas juokas ir vėl žiūriu į naktimi apgaubtą miestą, kurio tamsias gatves kur, nekur apšviečia oranžines saules primenantys šviestuvai. Po tiltu tyliai snaudžia geležinekelio peronas. “Nekenčiu šito sumauto miesto” - dar kartą pakartoju sau mintyse ir pasuku laiptų link.
- Namo dar nenoriu, o tu?
- Nenoriu ir aš.
- Lipam pasedėt ant vagonų?
- Galim.
Lipant siaurais apšalusiais laiptais neberupėjo niekas - nei kad nebejaučiu pirštų, nei, kad prižiūrėtojas gali iškviesti policiją. Likau tik aš, kambariokas, kelias tonas sverianti metalo masė ir žibintų apsuptyje paskendęs miestas.

- Pavojus - išgirstu šūktelėjimą iš anos ragelio pusės. Stoja spengianti tyla. Po to vėl atsigauna pokalbis, kuris per valandą įgauna daug veidų pradedant nuo šypsenos, baigiant ašaromis ir nerviniu drebuliu, kuris tada buvo panašus į šaltį.
- Žinai, būtum arčiau, tai ištraukčiau tave iš to mėšlo.
- Ačiū, - atsakau aš žinodamas, kad anksčiau ar vėliau būsiu arčiau, tik ar nesijausiu taip pat, kaip paskutinį kartą palikdamas pasakų miestą, stovintį šalia Neries ir Vilnelės.

- Numirsi tu kaikada? - paklausia žmogėnas į Brandon Lee paleidęs visą seriją kulkų, bet jam ne nesusižeidus. Velniava. Tai primena prisiminimus, kurie vis skaudžiau ir skaudžiau žaloja širdį, grįždami su dar didesne jėga. “Skausmo negalima nuslopinti. Jį reikia išjausti didinant iki maksimumo. Išjautus būna lengviau ir tampi laisvas”. Damn. Jeigu aš viską žinau, einu teisingu keliu, tada kodėl man nesidaro geriau? Nepadeda niekas: nei marios alkoholio, nei krūva tabako… Lėtai vyksta tiek vidinis, tiek išorinis žudimas(is).

- Ką rodo per teliką? - iš virtuvės atkeliauja balsas.
- Seal’as dainuoja. Geras klipas. Žinai, fantastika būtų, kai stovi ant dangoraižio stogo, o iš dangaus palengva pradeda kristi snaigės.
- Taip, o jei dar su mergina. Per Naujus metus. Aplink šaudo saliutai, iš dangaus dideliais kąsniais sninga, o tu stovi ją apsikabinęs.
Dūrys į širdį. Pasvajoti galima. Juk tikėjausi, kad šiuos metus išlydėsiu ne vienas. Gyvenimas duoda - gyvenimas atima. Išmok nusivilti.

- Kaip tau taip niekas nerašo?
- Nežinau.
Vidinis šaltis persismelkė labai giliai. Telefonus be baimės galiu išjungti ir padėti į stalčių kokiam mėnesiui ir po jo nerasiu nei vieno naujo pranešimo. Net draugai, kurių nemačiau kelis mėnėsius neranda nė penkių minučių laiko, bent rankos paspaudimui, nes kažkokiame užkampyje geria. O ką kalbėti apie meilę, šilumą? “Žmogau, pamiršk tai ir net nekalbėk. Juk to niekada neturėjai ir nežinai kas tai yra”. Neturėjau, bet gal dėl to ir pasiilgau kažkieno šilto apkabinimo ir tų trijų banalių žodžių…

“Aš galiu aukotis. Nepamiršk to”. Aukotis. Pasijutau, kaip elgeta, kuris vietoje kelių litų prašo šilumos ir meilės. “Būsiu, nes man tavęs gaila”. Sumautas žaidimas, kurio pagrindinio prizo atsisakyti negaliu, nes dėl jo plėšausi kaip beprotis, nors žinau, kad tai ką man siūlo niekada negausiu.. Nes tai tik bevertis beverčio žmogaus prašymas ir bevertis duotas pažadas. Bevertis, kaip ir dauguma kitų, kurie subliuško kaip muilo burbulas.

Miego, miego.. Aš beproto pavargau. Žinau, kad dar anksti, bet kas iš to. Žinau, kad dar galybę kartų nakty pašoksiu iš lovos tikėdamasis sulaukti menkiausią sms iš Jos, o pamatęs tuščią telefono ekraną, nusiminęs žvelgsiu į lubas beviltiškai bandydamas užgniaužti skausmą ir toliau miegoti.. Miegoti, miegoti. Mylėti, Mylėti. Būti ar nebūti. Klausimas be atsakymo.

Lietus tyliai taškydamas įkaitusi asfaltą užlieja žemę gaiva. Sėdžiu laikydamas arbatos puodelį ir girdžiu kaip lietaus simfoniją kartas nuo karto pertraukia automobilių duzgimas. Visa laimė, kad šiandien sekmadienis ir jų srautai nedideli. Už kelių žingsnių tarsi gyvenimas teka apdžiuvęs upelis, kuris keistai įsikomponuoja į tą visą drėgmę aplink. Galiausiai grįžtu į pokalbį. Žvelgdamas į tarp jos pirštų nykstančią cigaretę, bandau suskaičiuoti kelinta ši gali būti surūkyta per nepilną valandą. Galiausiai nustoju skaičiuoti, nes buvęs pilnas pakelis, sugniaužiamas kumštyje ir paslepiamas rankinėje.
- Prometėjau, ugnies turi? - mintimis grįžtu savaite atgal.
Pasikuitęs kišenėje ištraukiu degtukų dežutę ir pridegęs cigaretę ketinu eiti savo keliu, bet tas pats žmogus Teisingu, bet neminėtinu vardu stabteli mane ir paklausia:
- O pats netrauksi?
- Man, kaip nerūkančiam, ketvirčio pakelio per valandą gana, - atsakau numetęs kvailą dirbtinę šypseną ir su galvoje tebeskambančiu “Prometėjau” dingstu tamsoje, kol man dar liko šilumos ir neesu prikaltas prie uolos, kad alkani paukščiai lestų mano kepenys.
Pro šalį vos nenuskindamas veidrodėlio pralekia dar vienas juodas BMW gamybos karstas. Į orą paleidęs visą šūsnį keiksmų, dėl to idioto elgesio pasuku į kelią, kuris veda namo.
–//–
Kažkas į laužą įmeta dar vieną malką, kuri į atvirą nakties dangų paleidžia naują spiečių kibirkščių. Už nugaros girdėti, kaip lengvai ežero bangos mušasi į krantą. Šauni krūva draugų, ežeras, laužas ir žvaigždėtas, žvaigždėtas nakties dangus - kas gali būti geriau? Jaučiu kaip siela sušilusi nuo laužo šviesos pradeda giliausiame mano sielos kampe ieškoti vieno seniai pamiršto jausmo - ramybės. Deja, netikėtai jos paieškas nutraukia supypsėjęs telefonas, kuris atnešė žinutę nuo jūros. Deja, jame nėra nei apkabinimo, nei linkėjimų nuo Baltijos. Jame tėra tik liūdesys sumišęs su pykčiu ir skausmu. Į galvą vėl trenkia krūva minčių, o širdį pasiekia nemenka elektros iškrova.
- Yra, kaip yra. Nieko nebepakeisi, - bandau guosti save vis labiau jausdamas, kaip kyla tulžis. - Stenkis gyventi ateitimi.
Visgi žinau, kad man nėra taip lengva, kaip bandau sau įteigti ir tas depresijos liūnas aplink mane vis labiau gilėja, grąžindamas tai ką buvau numerinęs daugeliui metų - mano juodają versiją.
Galiausiai kiek aprimęs kartu su G., L., ir R. patraukiu bandyti užmigti.
Fone girdint nepertraukiamą G. taukškėjimą bandau bendrauti su jau beveik miegančia R., kol pažvelgęs jai į akis pasakau:
- Tavo akys tokios didelės… Ir tamsoje jos atrodo juodos.
Po šių žodžių smegenys iš tolimiausio vingio atvilko ir numetė man beveik pamirštą ištrauką.
“- Kokios spalvos jo akys? Prie to menko apšvietimo nesugebėjau įžiūrėti..
- Jo akys juodos.
- Turi galvoje labai tamsiai rudos?
- Ne, jo akys juodos. Akys - sielos veidrodis, o jo siela mirusi, tad neturėdamos, ką atspindėti akys užgeso ir tapo juodos…”
Visgi su R. akimis žaidė tamsa, o manosiose šviesa iš tikrųjų po truputį gęsta.
–//–
Namai. Gatvės vis dar papuoštos nuo buvusių vestuvių. Skaudančiomis rankomis pasuku vairą į kiemą. Žinau, kad kvailai elgiausi, kada nebegalėdamas suvaldyti savęs trečią nakties daužydamas kumščius į sieną ir rėkiau “kalė”, o lauke šaudė saliutus ir jaunavedžiams linkėjo ilgiausių metų.
Vis dar pamenu, kada Žvaigždutė išgirdusi apie šias vestuves pajuokavo, kad senstu, nes pirmoji mano meilė išteka, bet negalvojau, kad jas taip sunkiai pakelsiu, nes praeitis ims smūgiuos iš visų kampų: nuotakos Teisingu vardu poelgis prieš krūvą metų, prieš pat nosį užtrenktos durys atvežus širdį ant lėkštutės ir staigus mistinio padaro, kaip Elfė, dingimas iš mano gyvenimo vien tik pamačius mano atvaizdą nuotraukoje. “Ak, mielas širdžių karaliau, Snieguolė nusižudė suvalgiusi užnuodytą obuolį, tad tau belieka persmeigti sau galvą kardu, nes meilė šioje žemėje sutverta ne mums…”
–//–
Dvi savaitės. Dvi savaitės, kada mane nuo įsiučio priepuolių palaiko tik saujomis vartojami raminamieji. Dvi savaitės, kada užpuolu visus norinčius man padėti ir kalančius į galvą, kad turiu susiimti, nes “žmogus nepasirenka ligos, o pasirenką stresą”. Dvi savaitės, kada vėl pradedamos skaičiuoti bemiegės naktys. Dvi savaitės praradus šilumą, jausmus ir šalčiu numarinus sielą. Ir tik vienas keistas pokalbis.
Trečia ryto. Kada mano beprotybė jau buvo beperkopianti vaistų tramdymo ribas, telefonas gavo žinutę, nuo adresatės, kuri telefone ne bereikalo pavadinta Šventąja.
- Nori paskaitysiu eilėraštį? - išgirdau jos balsą, kuris iš raidžių karalystės persikėlė i girdimąją erdvė.
- Noriu.
Girdint lėtai dėliojamus žodžius strofa po strofos po truputį nusiraminau, kol paskutinis stulpelis išmušė mane iš vėžių:
“aš nieko neužmiršau
kad neišprotėčiau rašau
todėl ir todėl sakau
- MEILĖ YRA NE TAU”.
Tiesa, kurią sau įkaliau į galvą nuskambėjo iš L. Degėsio eilėraščio žodžių. Belieka per prievartą panirti į sapnus ar pasislėpti ilizijose, bet skaudi tiesa žinoti tai, kad iliuzijos niekada nesieks realybės.