Geri vyrukai finišuoja paskutiniai

Būna dienų lyg tyčia, kad nesinori niekur eiti, nieko nedaryti, su nieku nebendrauti - užsidaryti tarp keturių sienų ir laukti kol galutinai išprotėsi. Bet tam vis nepavykus užsimeti dirbtinę šypseną (neduok Die, kokiam sušiktam snobui sugadinsi nuotaiką savo perkreipta morda) ir išeini į žmones.

- Tu čia ketini šokt, kad taip žemyn žiūri? - klusteri kambariokas žvelgdamas į mane, kone persisveriantį per tilto atbrailą.
- Jo. “Skrisim, žinau, kad galim”..
Neilgas juokas ir vėl žiūriu į naktimi apgaubtą miestą, kurio tamsias gatves kur, nekur apšviečia oranžines saules primenantys šviestuvai. Po tiltu tyliai snaudžia geležinekelio peronas. “Nekenčiu šito sumauto miesto” - dar kartą pakartoju sau mintyse ir pasuku laiptų link.
- Namo dar nenoriu, o tu?
- Nenoriu ir aš.
- Lipam pasedėt ant vagonų?
- Galim.
Lipant siaurais apšalusiais laiptais neberupėjo niekas - nei kad nebejaučiu pirštų, nei, kad prižiūrėtojas gali iškviesti policiją. Likau tik aš, kambariokas, kelias tonas sverianti metalo masė ir žibintų apsuptyje paskendęs miestas.

- Pavojus - išgirstu šūktelėjimą iš anos ragelio pusės. Stoja spengianti tyla. Po to vėl atsigauna pokalbis, kuris per valandą įgauna daug veidų pradedant nuo šypsenos, baigiant ašaromis ir nerviniu drebuliu, kuris tada buvo panašus į šaltį.
- Žinai, būtum arčiau, tai ištraukčiau tave iš to mėšlo.
- Ačiū, - atsakau aš žinodamas, kad anksčiau ar vėliau būsiu arčiau, tik ar nesijausiu taip pat, kaip paskutinį kartą palikdamas pasakų miestą, stovintį šalia Neries ir Vilnelės.

- Numirsi tu kaikada? - paklausia žmogėnas į Brandon Lee paleidęs visą seriją kulkų, bet jam ne nesusižeidus. Velniava. Tai primena prisiminimus, kurie vis skaudžiau ir skaudžiau žaloja širdį, grįždami su dar didesne jėga. “Skausmo negalima nuslopinti. Jį reikia išjausti didinant iki maksimumo. Išjautus būna lengviau ir tampi laisvas”. Damn. Jeigu aš viską žinau, einu teisingu keliu, tada kodėl man nesidaro geriau? Nepadeda niekas: nei marios alkoholio, nei krūva tabako… Lėtai vyksta tiek vidinis, tiek išorinis žudimas(is).

- Ką rodo per teliką? - iš virtuvės atkeliauja balsas.
- Seal’as dainuoja. Geras klipas. Žinai, fantastika būtų, kai stovi ant dangoraižio stogo, o iš dangaus palengva pradeda kristi snaigės.
- Taip, o jei dar su mergina. Per Naujus metus. Aplink šaudo saliutai, iš dangaus dideliais kąsniais sninga, o tu stovi ją apsikabinęs.
Dūrys į širdį. Pasvajoti galima. Juk tikėjausi, kad šiuos metus išlydėsiu ne vienas. Gyvenimas duoda - gyvenimas atima. Išmok nusivilti.

- Kaip tau taip niekas nerašo?
- Nežinau.
Vidinis šaltis persismelkė labai giliai. Telefonus be baimės galiu išjungti ir padėti į stalčių kokiam mėnesiui ir po jo nerasiu nei vieno naujo pranešimo. Net draugai, kurių nemačiau kelis mėnėsius neranda nė penkių minučių laiko, bent rankos paspaudimui, nes kažkokiame užkampyje geria. O ką kalbėti apie meilę, šilumą? “Žmogau, pamiršk tai ir net nekalbėk. Juk to niekada neturėjai ir nežinai kas tai yra”. Neturėjau, bet gal dėl to ir pasiilgau kažkieno šilto apkabinimo ir tų trijų banalių žodžių…

“Aš galiu aukotis. Nepamiršk to”. Aukotis. Pasijutau, kaip elgeta, kuris vietoje kelių litų prašo šilumos ir meilės. “Būsiu, nes man tavęs gaila”. Sumautas žaidimas, kurio pagrindinio prizo atsisakyti negaliu, nes dėl jo plėšausi kaip beprotis, nors žinau, kad tai ką man siūlo niekada negausiu.. Nes tai tik bevertis beverčio žmogaus prašymas ir bevertis duotas pažadas. Bevertis, kaip ir dauguma kitų, kurie subliuško kaip muilo burbulas.

Miego, miego.. Aš beproto pavargau. Žinau, kad dar anksti, bet kas iš to. Žinau, kad dar galybę kartų nakty pašoksiu iš lovos tikėdamasis sulaukti menkiausią sms iš Jos, o pamatęs tuščią telefono ekraną, nusiminęs žvelgsiu į lubas beviltiškai bandydamas užgniaužti skausmą ir toliau miegoti.. Miegoti, miegoti. Mylėti, Mylėti. Būti ar nebūti. Klausimas be atsakymo.

Rodyk draugams

Lietus tyliai taškydamas įkaitusi asfaltą užlieja žemę gaiva. Sėdžiu laikydamas arbatos puodelį ir girdžiu kaip lietaus simfoniją kartas nuo karto pertraukia automobilių duzgimas. Visa laimė, kad šiandien sekmadienis ir jų srautai nedideli. Už kelių žingsnių tarsi gyvenimas teka apdžiuvęs upelis, kuris keistai įsikomponuoja į tą visą drėgmę aplink. Galiausiai grįžtu į pokalbį. Žvelgdamas į tarp jos pirštų nykstančią cigaretę, bandau suskaičiuoti kelinta ši gali būti surūkyta per nepilną valandą. Galiausiai nustoju skaičiuoti, nes buvęs pilnas pakelis, sugniaužiamas kumštyje ir paslepiamas rankinėje.
- Prometėjau, ugnies turi? - mintimis grįžtu savaite atgal.
Pasikuitęs kišenėje ištraukiu degtukų dežutę ir pridegęs cigaretę ketinu eiti savo keliu, bet tas pats žmogus Teisingu, bet neminėtinu vardu stabteli mane ir paklausia:
- O pats netrauksi?
- Man, kaip nerūkančiam, ketvirčio pakelio per valandą gana, - atsakau numetęs kvailą dirbtinę šypseną ir su galvoje tebeskambančiu “Prometėjau” dingstu tamsoje, kol man dar liko šilumos ir neesu prikaltas prie uolos, kad alkani paukščiai lestų mano kepenys.
Pro šalį vos nenuskindamas veidrodėlio pralekia dar vienas juodas BMW gamybos karstas. Į orą paleidęs visą šūsnį keiksmų, dėl to idioto elgesio pasuku į kelią, kuris veda namo.
–//–
Kažkas į laužą įmeta dar vieną malką, kuri į atvirą nakties dangų paleidžia naują spiečių kibirkščių. Už nugaros girdėti, kaip lengvai ežero bangos mušasi į krantą. Šauni krūva draugų, ežeras, laužas ir žvaigždėtas, žvaigždėtas nakties dangus - kas gali būti geriau? Jaučiu kaip siela sušilusi nuo laužo šviesos pradeda giliausiame mano sielos kampe ieškoti vieno seniai pamiršto jausmo - ramybės. Deja, netikėtai jos paieškas nutraukia supypsėjęs telefonas, kuris atnešė žinutę nuo jūros. Deja, jame nėra nei apkabinimo, nei linkėjimų nuo Baltijos. Jame tėra tik liūdesys sumišęs su pykčiu ir skausmu. Į galvą vėl trenkia krūva minčių, o širdį pasiekia nemenka elektros iškrova.
- Yra, kaip yra. Nieko nebepakeisi, - bandau guosti save vis labiau jausdamas, kaip kyla tulžis. - Stenkis gyventi ateitimi.
Visgi žinau, kad man nėra taip lengva, kaip bandau sau įteigti ir tas depresijos liūnas aplink mane vis labiau gilėja, grąžindamas tai ką buvau numerinęs daugeliui metų - mano juodają versiją.
Galiausiai kiek aprimęs kartu su G., L., ir R. patraukiu bandyti užmigti.
Fone girdint nepertraukiamą G. taukškėjimą bandau bendrauti su jau beveik miegančia R., kol pažvelgęs jai į akis pasakau:
- Tavo akys tokios didelės… Ir tamsoje jos atrodo juodos.
Po šių žodžių smegenys iš tolimiausio vingio atvilko ir numetė man beveik pamirštą ištrauką.
“- Kokios spalvos jo akys? Prie to menko apšvietimo nesugebėjau įžiūrėti..
- Jo akys juodos.
- Turi galvoje labai tamsiai rudos?
- Ne, jo akys juodos. Akys - sielos veidrodis, o jo siela mirusi, tad neturėdamos, ką atspindėti akys užgeso ir tapo juodos…”
Visgi su R. akimis žaidė tamsa, o manosiose šviesa iš tikrųjų po truputį gęsta.
–//–
Namai. Gatvės vis dar papuoštos nuo buvusių vestuvių. Skaudančiomis rankomis pasuku vairą į kiemą. Žinau, kad kvailai elgiausi, kada nebegalėdamas suvaldyti savęs trečią nakties daužydamas kumščius į sieną ir rėkiau “kalė”, o lauke šaudė saliutus ir jaunavedžiams linkėjo ilgiausių metų.
Vis dar pamenu, kada Žvaigždutė išgirdusi apie šias vestuves pajuokavo, kad senstu, nes pirmoji mano meilė išteka, bet negalvojau, kad jas taip sunkiai pakelsiu, nes praeitis ims smūgiuos iš visų kampų: nuotakos Teisingu vardu poelgis prieš krūvą metų, prieš pat nosį užtrenktos durys atvežus širdį ant lėkštutės ir staigus mistinio padaro, kaip Elfė, dingimas iš mano gyvenimo vien tik pamačius mano atvaizdą nuotraukoje. “Ak, mielas širdžių karaliau, Snieguolė nusižudė suvalgiusi užnuodytą obuolį, tad tau belieka persmeigti sau galvą kardu, nes meilė šioje žemėje sutverta ne mums…”
–//–
Dvi savaitės. Dvi savaitės, kada mane nuo įsiučio priepuolių palaiko tik saujomis vartojami raminamieji. Dvi savaitės, kada užpuolu visus norinčius man padėti ir kalančius į galvą, kad turiu susiimti, nes “žmogus nepasirenka ligos, o pasirenką stresą”. Dvi savaitės, kada vėl pradedamos skaičiuoti bemiegės naktys. Dvi savaitės praradus šilumą, jausmus ir šalčiu numarinus sielą. Ir tik vienas keistas pokalbis.
Trečia ryto. Kada mano beprotybė jau buvo beperkopianti vaistų tramdymo ribas, telefonas gavo žinutę, nuo adresatės, kuri telefone ne bereikalo pavadinta Šventąja.
- Nori paskaitysiu eilėraštį? - išgirdau jos balsą, kuris iš raidžių karalystės persikėlė i girdimąją erdvė.
- Noriu.
Girdint lėtai dėliojamus žodžius strofa po strofos po truputį nusiraminau, kol paskutinis stulpelis išmušė mane iš vėžių:
“aš nieko neužmiršau
kad neišprotėčiau rašau
todėl ir todėl sakau
- MEILĖ YRA NE TAU”.
Tiesa, kurią sau įkaliau į galvą nuskambėjo iš L. Degėsio eilėraščio žodžių. Belieka per prievartą panirti į sapnus ar pasislėpti ilizijose, bet skaudi tiesa žinoti tai, kad iliuzijos niekada nesieks realybės.

Rodyk draugams

Vienas, du, trys.. ir taip iki šimto. Šimto bemiegių naktų praleistų žiūrint į žvaigždes ir bandant visą chaosą sudėlioti į vietas. Deja, neturiu tos dieviškos galios antram didžiajam sprogimui, kad iš visos makalynės kažkas pagaliau susidarytų.
“Ir tamsą, ir skausmą regėti
Esam pasmerkti visi.
Nors norisi verkti ir rėkti
Žmogus, o ne Dievas esi…”
O visgi, šimtas gražus skaičius. Toks pilnas ir užbaigtas. Gal ta proga reiktų iššauti šampaną ir susėdus už vaišėmis nukrauto stalo nusilakti kaip kiaulei, kaip daro dauguma jaunuolių. Matyt tai ne man. Vis dar jaučiuosi per daug pririštas, nes negaliu nupjauti siūlo laikančio prisiminimų balastą. Galbūt kada nors tas siūlas suskeldės ir suplyš, o dabar belieka tik laukimas.
Kitame kambaryje suskamba telefonas. Pakėlęs galvą nuo kietos pagalvės žvilgteliu į laikrodį, kuris eilinį kartą šaiposi iš manęs: 03:03.. Pakėlęs ragelį išgirstu seniai girdėtą balsą.
- Sveikas gyvas, matau dar nemiegi.
- Sveikas, Tomai. O gal tiesiog pažadinai?
- Vadinasi išsigydei nemigą?
Mintyse vėl pradedu iki šimto. Šimtas. Taip, lygiai šimtas.
- Kas tau pasakė? - paklausiau sutikslinęs skaičiavimus.
- Draugai, kurie pasiilgo tavo vampyriško veido. - jo balse išgirdau rūpestį, - Kai laikaisi? Kas naujo?
- Justė išteka, - pasakau negalvodamas ką, - albumai tebestovi sukrauti kampe, nes niekaip neprisiruošiu jų išmesti. Taip kad nieko naujo.
- Tas ir neduoda ramybės?
- Aš nežinau atsakymo į daugelį klausimų. Tarp jų ir šis.
- Velniava. Laikykis žmogau, šią savaitę grįžtu, tad su kompanija ištrauksime tave iš tos gilios depresijos.
- Gerai. Pranešk, kada grįši. iki.
Padėjau ragelį nė neklausęs ką jis dar pasakys. Dar vienas iš mano nedaugelio blogų įpročių. Kitas gulėjo šalia telefono - migdomieji. 3 piliulės, kurias pavarčiau delne ir padėjau į vietą, nes jos man nepadeda.

Muzika visu garsu. Grėsmingi balsai ir žviegiantys gitaros rifai mano keturiuose sielos kampuose atstato laikiną ramybę. Vakarėja. Išeinu iš namų nepaisant to, kad lyja ir žaibuoja. Keistas žinojimas aplanko sielą - tik apkurtęs nuo triukšmo supranti ką reiškia tyla.
Vėl tvenkinio pakrantė ir vėl filosofavimas apie gyvenimą, kaip ir kitus šimtą tūkstančių kartų, tik šį kartą aš čia vienas. O ar galiu ką kaltinti dėl to? Ne, manau, kad ne. Šį kartą nepadeda ir sumautas tikėjimas, kad viskas bus gerai, nes kuo labiau tuo tiki, tuo skaudžiau tenka prisitrenkti į žemę.
Tuštėjant buteliui pamažu slopsta ištinusios rankos skausmas, kurios kas kart man supykus sminga į mūrinę sieną. Pats kaltas.
Pasigirsta dūžtančio stiklo garsas ir aš per rasotą žolę keliauju iš ten kur atėjęs. “Šukės laimę neša” - byloja senolių išmintis, tačiau nepaisant visko ant jų užminus labai skauda.

Rodyk draugams

Kaip begalėdamas stipriau trenkęs duris išėjau į lauke pliaupiantį lietų. Mažos dangaus ašaros lengvai tiško bučiuodamos mano veidą ir jaučiau, kad man geriau. Piktis pamažu atlėgo, bet viduje kažkas vis dar rėkė “Tu kaltas” ir aš nesiginčyjau. Me. All faults is mine. Galbūt taip bus lengviau gyventi kitiems.
Spartindamas žingsnius kone bėgau, bet ne nuo lietaus, o nuo minčių, kurios vėl brovėsi į laisvę, o man, jau neturimčiam jėgų tam pasipriešinti, beliko tik pasiduoti ir klausytis jų keistos kalbos, kuri priminė mirusiųjų šnabždesius. O gal tai buvo ne mintys, o mano merdinčios sielos šauksmas..? Dar vienas klausimas į kurį atsakymo nėra ir nebus.
Įsiklausęs į tą keistąją kalbą net nepastebėjau kur atsidūriau, o supratus jau buvo per vėlu. Kūnas sustingo, o akys tyrinėjo gerai pažįstamą vietą į kurią buvau pažadėjęs nė kojos nekelti.
- Pažįstama vieta?
- Taip.
- Muiluotą virvę su savimi šį kartą pasiemei?
- Užsičiaupk! Pradink! Išnyk! - pradėjau šaukti balsu.
Vėlei pajuntu kaip plaučiuose pradeda stigti oro. Atbulas žengiu vis tolyn ir tolyn, tačiau kiekvieną mano žingsnį palydi vis didesnis skausmas. Galiausiai pasiekus namus buvau jau beveik prarandąs sąmonę.
Viena koja peržengęs slenkstį niūriomis akimis nuskaitau kambarį. Tas pats tuščias aš, tas pats ant stalo numestas tuščias “Marlboro” pakelis ir tie patys tušti vyno buteliai, kurie neperseniausiai ištuštėjo, padedami buvusios pikčiausios priešės. Žmonės keičiasi - tai faktas. Prieš metus būčiau davęs nukirsti galvą tikindamas, kad pikčiausia priešė liks pikčiausia priešė, o mergina, dėl kurios paaukočiau net gyvybę mylės mane amžinai. Deja, žmonės keičiasi. Viskas keičiasi.
- Už ką pakelsime tostą?
- Už meilę! - pasakiau aš ir supratau, kad trys poros akių žvelgia į mane nustebusiu žvilgsniu, nes čia susirinkę visi kaip ir aš. Mylintys, bet nemylimi.
Tada sedėdamas ir supratau, kad iš manęs matematikas ne koks, nors geometrija niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Bet net ir kvailiui aišku, kad meilės trikampyje ketvirtas kampas, kuris esu aš, nereikalingas. Tebūnie. Jei tik tai padarys Tave laiminga.. Ne pirmas dūžis.. Matyt ir ne paskutinis.

———————————–

- Ar skauda? - netikėtai iš prisiminimų mane pažadino vidinis balsas, kurį tik neseniai prašiau dingti.
- Taip, labai.
- Kas tave skaudina? Pats faktas, kad taip įvyko, kaip neturėjo įvykti?
- Ne, faktai negali skaudinti. Faktai yra kaip karšti blynai. Kol neatvėso jie išdegina gomurį, bet visvien juos valgai, o kai atvėsta jie tampa nelabai skanūs.. Visada skaudina tik žmonių elgesys.
- Bet pats žinai, kad tu tik vaiduoklis. Padėjai ir dink iš akių.
- Žinau, nesugebėjau.. Neleido.. Nenorėjau.. O dabar..
- Pyksti?
- Taip. Krislas pykčio dėl Jos poelgių liko. Dėl visko kaltas aš. Ir sau to niekada neatleisiu..
- Ne mažvaikiškai elgiesi viską suversdamas sau?
- Ne.. Juk visada yra galimybė rinktis. Toks buvo mano kelias. Toks mano prakeiksmas.
- Nejaugi juo vis dar tiki?
- Kurį laiką netikėjau. Bet, kaip matai..
- Bet jei tai prakeiksmas, tada kuo save kaltini?
- Aš paranojikas. Per daug dėmėsio, per mažai laisvės. Per daug įkyrumo.. Per daug. Me, me. All my faults.
- Tačiau ar niekada nepagalvojai, kad gali taip nutikti?
- Galvojau. Kažką jaučiau. Kliūtys keliaujant pas ją, tyla į mano klausimus, dažnos Jos ašaros dėl prisiminimų - ženklai, kurie rodė, kad kažkas ne taip, bet aš buvau per naivus ir galvojau, kad tai tik išbandymas jausmams patikrinti.
- Bijai tokio pačio likimo, kaip tavo bendravardžio, matyto Šv. Jono vienuolyne?
- Nežinau. Kiek mačiau jis laimingas.
- O gal ir tu pasirinkęs tą kelią toks pat būtum?
- Nežinau. Užsičiaupk! Dink!

————————-

- Būk gera, įpilk man dar vyno. - grįžau atgal į prisiminimus.
- Tau nebus per daug? - paklausė linksmai besišypsanti, pilkšvai žalias akis turinti, šviesiaplaukė.
- Nebus. Gal greičiau pavyks užmigti. Juk trečias mėnuo be miego..
Novakainas baigėsi. Ne, meluoju. Jis nesibaigė, o organizmas prie jo priprato. Tad pilk, miela drauge, į taurę dar daugiau raudono vyno ir klofelino negailėk. Bėda nevaikšto vieną. Ir šiaip, ko vertas vieno žmogaus liūdesys, jei tai reikš kitų dviejų džiaugsmą?

————————-

- Pasiduodi šiame žaidime?
- Ne, never give up. Tavo ėjimas.
- Šachas ir Matas. Tu pralaimėjai…

Rodyk draugams

Už lango pavasaris. Saulutė lengvai šildo orą, grįžta paukščiai ir visi gyvi padarai glaudžiasi arčiau vienas kito. Pamenu, sakei, kad nemėgsti pavasario. Dabar Tave suprantu, nes pradedu nemėgti jo ir aš. Kažkur ištirpo miegas ir vėlei grįžo nemigo naktys, kuriose mintys šaukia “Slėpk savo bjaurų snukį tame maišelyje, kurį rankoje laikai!”, “Gerai, kad turėjau gumą burnoje, antraip būčiau apsivėmusi!” ir lėtai, tarsi nosferatas, iš manęs siurbia paskutinius gyvybės syvus..
Nudelbęs akis, tyrinėju akmeninį senamiesčio pagrindą, kadangi vaizdai, kuriuos matau žengęs kas du žingsnius, tarsi patalpina mane į dėžę, kurią nevykėlis magas bado durklais perdurdamas mane. Tik nerėk, neišsiduok, kad skauda. Žemyn, žvelk tik žemyn!
Laikrodis, pasislėpęs po striukės rankove, rodo darbo dienos pabaigą ir už mano nugaros prasideda automobilių kadrilis, į kurio garsus kartas nuo karto įsimaišo piktas praeivio keiksmas. Tačiau kamščiai man nesvarbūs, nes greitai išvystu pažįstamą, Žvaigždutės veidą. Katedra, bekešas, nuo kurio miestas, kaip ant delno (tik kelias į jį labai ilgas, bet NEVER GIVE UP) ir ilgas pokalbis į sielą atnešęs bent dalį prarastos ramybės, kuri vakare vėlei dingsta sužinojus, kad visada buvau tik per vieną žingsnį nuo Tavęs.
Nauja diena, bet senos mintys ir gatvės. Galiausiai sausakišas autobusas sustoja mano stotelėje. Pora šaunių draugių (iš didžiosios raidės) identiškais vardais, butelis vyno, kuris buvo toks geras (tikriausiai dėl to, kad atidarinėjome jį pusę valandos, dėl įrankių trūkumo), jog net ne į tą autobusą įsėdau ir tie patys, ilgi laiptai į dangų. Deja, kai tau gera, laikas bėga labai greit ir mano akys bei mintys miesto žmonių veiduose vėlei pradėjo ieškoti Tavo veido. Geriau tada nebūčiau jo radęs…
Akimirksnio ilgio naktinis miegas ir dar saulei nenurinkus rasos stoviu prie Tavo durų. Nors scenarijus buvo žinomas iš anksto, kvailas užsispyrimas padarė savo. “Ar matei, kada liūdną angelą?” - kažkada manęs klausė draugas ir dabar jam tikrai būčiau atsakęs “taip”. Tu buvai tokia pat graži, nors ką tik pakilusi iš patalo, tačiau akyse, kurios žvelgė žemyn nebuvo džiaugsmo. Klausimai atsimušantys į tylą ir nesupratimas, kas galėjo pasikeisti per vieną naktį mane varė į neviltį, kol galiausiai prieš nosį užsivėrusios durys tarsi piktas bokso teisėjas pasakė: “nokdaunas. Pasiimk savo krauju paplūdusią širdį ir dink iš čia”.
Aš ir dingau. Pro langą besikeičiantys vaizdai, pakeleiviai, kurie kažką šneka, tačiau jų negirdžiu, nes vienvaldystė mano ausis užpildė “raudonu vynu ir krauju” ir ilgas kelias į namus, kurie vėl slėgs savo gatvėmis ir ne didesnių, kaip penkiolikos metų vaikų veidais, kuriems galvoje tik dvi mintys - kaip išgerti ir pasidulkinti. Žvilgsnis į laikrodį - 15.15. Gerai, vadinasi, Žvaigždutės skaičiukus pasiemiau kartu.
Muzikos skambesys pradeda hipnotizuoti ir tuo pasinaudojusios mintys pradeda veržtis į laisvę, tarsi norėdamos reanimuoti mano merdinčią sielą, bei sužalotą širdį. Pasiduodu joms. Ant pirštų galų pradedu skaičiuoti žmones Teisingais vardais, kurie man žlugdė ir tebežlugdo gyvenimą. Gal prieš tiek metų ta mergina Teisingu vardu buvo teisi.. Bet ko tada siekia kiti? Mano mirties? Ne, mirti negaliu. Mano mirtis surakinta spyna, pažymėta dviem didžiosiomis a raidėmis. Man belieka atsimerkti į Tave, kad išnyktų šėšėliai, bet su kiekvienu kilometru užsimerkiu ir užsikemšu ausis nuo viso pasaulio. Atsiriboju nuo emocijų, žmonių, vaizdų ir garsų - šąlu į ledą.
Visgi, gal aš per daug naivus, bet širdyje pasilikau vilties, nes vis dar tikiu, kad viskas pajudės iš šio mirties taško. Ir tik ji man leidžia drąsiai visiems sakyti: “neguoskit manęs, jei kartu, iki dugno, nesiruošiat gerti kruvinų ašarų”..

2009 04 06 - 09

Rodyk draugams

Lauke krūvos sniego. Valio, regis jei čia paskutinis užkampis, tai būtina čia ir suversti visą likusį sniegą, kad per jį klampotume, kaip santa klausai pas vaikus, kurie dėvi naujus treningus su trim juostelėm. Gal ir gerai. Vaikams yra žaidimo..

* * *

Mano nuo saulės paslėptame kambaryje kaip visada karaliauja tamsa. Ir man nusispjauti, kad lauke gražus oras, mėlynas dangus ir viskas kvepėte kvepia meile. Mano viduje visiškas vaakumas, apatija viskam ir visiems. Atrodo, kad kažkas mane siurbte išsiurbė nepalikdamas nė kruopelytės noro kažką daryti. koks skirtumas. Juk vienu ar kitu atveju mane visi pamiršo. O viso to pradžia buvo kai Ji išvyko. Išvyko palikdama mane kaip vaiką ant lūžtančio ledo, kuris nežino, kuris žingsnis gali būti pražūtingas. “Pirmyn vyrai, mes juk mirti nebijome!”..

* * *

Net Tomas žada išvykti. “Suprask, Lietuvoje darbo nėra, gal Anglijoje pasiseks. Pavasarį grįšiu. O tau gana būti vampyru. Tuoj ir saulės šviesos bijoti pradėsi” - tokie buvo paskutiniai jo žodžiai kada buvo atėjęs į svečius. Nuo tada jis nutilo. Dingo paskutinis žmogus, kurį pasiglemžė sušikta krizė ir kurį dar galėjau vadinti draugu. Mano laimė darosi panaši kortų namelį, kuriame vienas pūstelėjimas sukels grandininę reakciją. Taip, tą namelį galime padėti po stikliniu gaubtu, tačiau net ir tada teks baimintis net menkiausio krestelėjimo..

* * *

Jei žmogus būtų televizorius ir matytų tik juodą ir baltą spalvas meistras jo nevadintų pesimistu. Jis paprasčiausiai pasiūlytų įsidėti PAL dekoderį ar nusipirkti kokį modernų aparatą traukiantį skaitmeninės televizijos signalus. Tada atsirastų ir puikus garsas, bei spalvotas vaizdas. Bet žmogus nėra televizorius ir jame ne viską taip lengvai galima pakeisti. Būtų gerai jei galėtume išlupti savo sielą, nuvalyti jai dulkes, išplauti, išvalyti nuo prisikaupusio purvo ir įsidėjus atgal vėl džiaugtis gyvenimu. Bet ne viskas taip paprasta. “kol kvailiai rūko, tabako magnatai iš mirčių lobsta. Juk tik dideli pinigai nuplauna jų sielas”..

* * *

Ir tas velniškas kojos skausmas. Dabar gali drąsiai juoktis visi tie, kurie man linki nesėkmės (o tokių daug yra) ir aš juoksiuosi kartu su jais. Nesvarbu, kad negaliu normaliai vaikščioti, nes sulenkti pėdą beveik neįmanoma, nesvarbu, kad su kiekvienu žingsniu kenčiu skausmą, bet aš žinau, kad esu stipresnis už juos visus ir tai kas man liko - saują draugų ir kruopelę vilties jie ištrauks tik iš negyvų stingstančių mano pirštų. Žinau, puikiai žinau, kad jie sakys “Gerai, pailsėjai. Gavai kažkiek laimės, o dabar mesk viską ir grįžki į tamsą!”. Bet aš žinau, kad tai ne man. Tik tu nebūk Ledo Karalienė. Ateik, apkabink ir daugiau nepaleisk į tamsos gniaužtus. Gyvenimas duotas tik vienas, tad atėjo laikas ir man pasikeisti. Bet tai nepavyks be tavo pagalbos.

Rodyk draugams

Ankstus rytas, pilkšvai baltos gatvės ir aš stoviniuodamas laukiu autobuso. Oras pakankamai šaltas, tad žmonės, laukiantys kartu, įvairiais būdais bando nuo jo gintis. Tik ne aš. Ar gali būti šalta išorėje, kada vidus sustingęs iš liūdesio? Neilgai trukus iš už posūkio, griausmingai pranešdami apie savo pasirodymą, atvažiuoja autobusai. Ankšta vieta, kelionės koordinatorės instrukcijos, poros svirtelių pajudinimas ir kelionė prasidėjo.
Mėgstama muzika, įdomus draugas ir pašnekovas sėdintis šalia manęs turėjo garantuoti gerą kelionė, tačiau jau po poros dešimčių kilometrų vieta tapo mano kalėjimu, kadangi kojos skausmas pradėjo vesti iš proto (Kvaily, kitą kartą trenk galvą, o ne koją į šarvuotas duris). Muzika, o visagalė muzika - tik ji mane gali išlaisvinti iš šių devynių pragaro ratų kančių, tačiau ir čia sąmokslas. Liūdnos dainos tik augino nerimą, kuris su kiekvienu kilometru vis augo pereidamas į liūdesį. “Laikykis, širdie. Viltis miršta paskutinė!” - šaukte šaukė sąmonė bandydama už dantų sulaikyti artėjantį riksmą. Ir vaizdai. Matyti prieš savaitę - siauruko ir vyno miestelis, baseinas ir miškais apaugęs kelias. Dejavu.
Telefonas, vibruojantis kišenėje, privertė grįžti į realybę. “Kada būsi Vilniuje?” - švietė žinutė. Žvilgtelėjau į laikrodį. 10:40. Būsiu per greit. Už lango keitėsi nauji vaizdai, bet viduje nieko naujo. Sąmokslas baigėsi. Bet tai manęs nedžiugino. Nes dar kelios dešimtys minučių ir kelionės tikslas bus pasiektas. Bet tik kelionės tikslas.
- Baigiame atvažiuoti. Jau matosi sostinė. - pasakė kaimynas ir jis neklydo.
Skruzdelynas - tokie pirmi mano žodžiai buvo įvažiavus į miestą. Plieno ir betono džiunglės, su degtukų dežutes primenančiais butais, kuriuose gyveno žmonės. Būtent čia augo gražiausia Raudona Aguona, kurios nenudraskė globalizacijos vėjai ir žmonių brutalumas. Parodų rūmai. Labai tikėjausi, kad jie galės parodyti kažką geriau negu aplinką, kurioje jie stovi. Neilgai trukus. Vos pasiekus tikslą gavau žinutę, kad atvyks vienas mano labai laukiamas žmogus. “Būsiu po valandos”. Turime itin spartų internetą, tačiau virtualizacija iš Matricos į realų pasaulį visvien trunka labai ilgai. Jei laukiau keturis metus, tada sugebėsiu ištverti ir valandą, kada visi apdoroti duomenys bus įvesti ir garsas bei vaizdas virs materija. Valandos nereikėjo. Panelė Moderatorė (pavadinkime ją Žvaigždute) atvyko anksčiau. Matyt dėl to kalti buvo greitesni teo serveriai. Pokalbiai apie senus gerus laikus, daug juoko, naudingos informacijos rinkimas ir seniai žadėtas pokalbis prie kavos puodelio. Jei tikėsime ženklais, vadinasi tai buvo geras ženklas. Juk nuo senų senovės jūreiviai orientuodavosi pagal žvaigždes. Tad ir ši Žvaigždutė turėjo atnešti tik sėkmė. “Viltis miršta paskutinė!” - dar kartą šūktelėjo pasamonė. O ji ir nemirė. Viltis išgyveno.
Ugninis Angelas bus čia laiku. Aš jį pamatysiu. Į kelią. Greičiau. Arčiau pas tave. Miesto centras. Išlaipinus čia keletą žmonių vėl judame į priekį, o mano širdis, kaip greitkelis. Regis tuoj ims ir iššoks.
Atvykome. Visiems pabodusi, graikų šventykla pavadinta vieta, šiais laikais visai praradusi savo šventumą. Keletas minučių kelio ir laukiu savo Angelo. O laukimas verčia širdį plakti dar smarkiau. Stacato ritmu.
Neilgai trukus pasirodė ir Ji. Tokia pati. Ta pati plati šypsena, giedros mėlynos akys ir minioje išsiskiriantys plaukai. Vėliau viskas kaip per rūką. Pats stipriausias kada nors gautas apkabinimas, šokoloado skonis ant lūpų, rankų švelnumas, kavinė ir puodelis arbatos. Sėdint kavinėje ir jaučiant Angelo galvą ant savo peties, jaučiant jos šilumą ir jaučiant jos švelnius pirštus viskas tarsi išnyko. Likome tik mudu. Pasislėpę po angelo sparnu.
Kelias namo. Aklina tamsa. Rūkas. Kuris lėtai persismelkė į galvą vis leisdamas man mąstyti “žmogau, ar visa tai nebuvo sapnas. Jei tai sapnas. Tada nežadinkite manęs iš jo.. Niekada”..

09.02.21

Rodyk draugams

Išleidęs baltus garų kamuolius vėlei įkvepiu to pradvisusio miesto oro iš iš lėto pakeliu akis į nuraudusį, kaip merginos skruostai, kai ją pirmą kartą pabučiavo vaikinas, dangų. Vakarėja. Už gamyklos kamino pasirodo išblyškęs mėnulio pjautuvas, kuris, regis taip ir ruočiasi pritrumpinti tą “mūrinę cigaretę”, kuri užstoja jam vaizdą į miestą. “Nesivarginki, senas drauge, visvien miestas tuščias - jame tik aš klaidžioju vis nerasdamas vietos”..
Trumpėjant naktims ilgėja liūdesio dienos. Geriau pagalvojus koks skirtumas, kada liūdėti - šviečiant juodai saulei ar besišypsant plikam mėnuliui. Niekas nuo to nesikeičia. Tie patys pilki praeiviai, tos pačios liūdnai piktos akys. Tie patys bjaurūs žodžiai, kurie it varlės, iš tos pasakos, krenta jiems iš burnos.
Kažkas sakė, kad svetimo skausmo nebūna. Keista. Pabandykite užberkite kitam žmogui ant žaizdos druskos ir kvatokite, kaip žiūrėdami kokią “lalailą”, iš jo skausmo, klausdami ar jis jaučia kaip jums skauda pilvą nuo juoko. Svetimo skausmo nebuvo. Regis, gali dėl žmogaus nuversti kalnus, nurinkti akmenis nuo kelio ir nubučiuoti tą kelio gabalą, kur Jos koja buvo padėta, tačiau galiausiai aukštakulnio batelio priekiu gauni į dantis. Ir vėl rasiu savo širdį numestą ant mėsininko prekystalo, kuris maloniai šypsodamasis jaunai merginai, klaus:
- Kokį gabalą širdies Jums atpjauti?
Matyt, tada, kai visi su likimu susėdę gėrė už laimę ir meilę, aš stovėjau prie baro su plakatu “ne alkoholiui”..
Ji išskrido. Kaip ir žadėjo, sausio pirmą, kartu pasiemusi ir mamą. Nepamenu ką Ji sakė - nenorėjau klausytis. Negalėjau klausytis. Teišgirdau “Nelydėk manęs į oro uostą. Prašau” ir pajutęs šiltu rankų apkabinimą su pridedamu bučiniu išvydau pro langą tolstantį merginos siluetą, kuris už kelių dešimčių metrų dingo aklinoje nakties tamsoje.
Supratau kiekvieną Jos poelgį. Žodį. Žinau, mums abiems būtų buvę skaudu išgyventi visą tą atsisveikinimą iš naujo. Bet taip ne geriau. Verčiau nužudykite mane, negu leiskite suprasti, kad Jos nebėra ir nebus..
22:15. Žvarbus vėjas ir šaltis pradeda malšinti skausmą. Tarsi novakainas viską nustuma žemyn leisdamas išgyventi dar vieną dieną. Vėl ir vėl.. Vėl ir vėl…

Rodyk draugams

Mano tuščias žvilgsnis skrosdamas iš dangaus krintančias snaiges nebyliai žiūri į priekį, stebėdamas ar nepasirodė autobusas. Į žmones lūkuriuojančius šalia manęs nelabai ir būčiau kreipęs dėmėsį, jei kažkas vienai pagyvenusiai damai nebūtų palinkėjęs viso ko geriausio ir pasveikinęs su atėjusiais naujais metais. Nauji metai? Ar tikrai? Juk gyvenimas tas pats - saulė kyla rytuose, o leidžiasi vakaruose. O visa kita tik formalumas, kuris pažymėtas sausio pirmos numeriu kalendoriaus lapelyje…
Paliegęs ir juodas dangus pasipuošė žvaigždėmis, tarsi norėdamas nuslėpti savo tamsą ir pasirodyti visu gražumu. Laikrodis įkyriai mojuodamas švytuokle, lyg tamahauku, užtikrintai stuma savo rodykles į priekį. 23:23. Du vienodi skaičiai. “Sugalvok norą, mielasis” - įkyriai savo nuomonę perša pasąmonė. Tačiau vėl likimo ištiestą ranką, su galimybe kažką gauti atmetu, naiviai tikėdamas, kad iš fatalizmo nieko nebus, nes viską turiu pasiekti pats. Žinau, kad vieną dieną, to pasigailėsiu, kaip gailiuosi krūvos atmestų dalykų, tačiau…
- Moksleivio pažymėjimą! - pro dantis, vos atidarius autobuso duris, iškošia pikta kontrolierė.
Ištraukęs ir prie pat nosies prikišęs tą, laminuotą popieriaus gabalą, traukiuosi ieškoti laisvos vietos. Galiausiai atsisėdu prie lango, kai vairuotojas spusteli akseleratoriaus pedalą ir pajuda pirmyn. “Mažais pūkeliais krinta snaigės / Iš viesulingų debesų”, tarsi balta drobule apgaubdamos velionę Žemę, tikėdamos, kad pavasaris ją atgaivins. Pro langą stebiu iki skausmo pažįstamus vaizdus. Iki mano kelionės galutinio tikslo lieka 15 minučių kelio. “Tik tak, mielasis, tik tak” - ištaria pasąmonė, pradėdama skaičiuoti laiką atgaline tvarka.
Tolumoje kažkas suzvimbė ir nušvito dangus, kuris paskubomis, išgąsdintas kraujo spalvos, suskubo slėpti žvaigždes. Aplinkuj prasidėjo masinė euforija, kurią lydėjo frazė “laimingų naujųjų metų”. Pasąmonė nutilo ir nuėjusi į patį tolimiausią smegenų vingį ant svartyklių pradėjo kabinti gerus ir blogus darbus. Organizmas kratydamasis šios masinės būsenos, tarsi ligos ir akys nebegalėdamos stebėti visų bučinių ar apkabinimų priverstinai liepė trauktis į tamsą, į aklinai juodą naktį…
Autobusui iš lėto stojant užėmiau savo vietą eilėje, tarp išlipančių iš jo. Keli šimtai žingsnių ir tu būsi namie. Slinkdamas per sniegą toliau stebėjau sukūringą snaigių šokį ir jaučiau, kad pats jame dalyvauju, tik ne kaip aktorius, o režisierius, kuris paskirsto, kur kam ir ką daryti. Deja, mano spektaklis greitai baigėsi. Leidžiame uždangą!
Šaltis gnaibydamas rankas vis labiau stengėsi palysti po drabužiais ir pro bent mažulytį tarpą įlysti į vidų užpildant ramybės vietą. “Mes padegėme dangų” - sušuko mažas vaikas stebėdamas saliutų nudažytą dangų. Ech, mes nebematome vaiko akimis. Skubame suaugti ir tuo pačiu mirti. Gatvės tuštėja - žmonės, padegę dangų ir bent mažą vilties kibirkštėlę uždegę savo širdyse, grįžta į namus. Tik aš plaukiu prieš srovę. Prieš srovę į tamsą, pats nežinodamas kur. Demonai vėl imasi savo juodo darbo ir pradeda maišyti realybę su iliuzijomis. “Vaikinai ar padarai, šiandien jūs nelaimėsite”, - pagalvoju, tolumoje išvysdamas šviesą. Autobusų stotelė, geležinkelio pervaža su šviesaforu, kuris, koketiškai mirksi viena akimi, laikinai grąžina mane į realybę.
Liesdamas bėgius vėl grįžtu į prisiminimus.
- Ar labai skauda, mielasis, ar skauda? - pradeda klausinėti ataskaitas surašiusi pasąmonė.
- Jau nebe, jau nebe, - sukuždu vos girdimai.
- Kodėl?
- Nes žinau, kad šalia savęs, turiu ugninį angelą, kuris apkabins ir nepaleis manęs į sintetinio pasaulio gniaužtus.
Ir vėl žengiu į tamsą. Tamsą po ugniniu dangumi. Tačiau ne vienas. Visur matau besišypsančias mėlynas akis, kurios nebyliai taria “aš su tavimi”…
Namai. Kampe numesti daiktai. Sušalusios rankos iš lėto ant kabiną apledėjusią striukę, o krūtinėje plakanti širdis vis dar jaučia angeliškų sparnų prisilietimą..

Rodyk draugams

Eilinis vakaras. Tuščias tamsus kambarys, kuriame kariauja vienatvė ir skausmas. Grotuvas kelintą kartą iš eilės groja Placebo “Running Up That Hill”. Beklausydamas jaučiu, kaip su kiekvienu žemo garso tvinksniu suspurda širdis. Jei tik tokią dar turiu krūtinėje. Jaučiu, kaip nuo puodelio su arbata, stovinčio ant stalo šalia kortų kaladės, mano rankas pasiekia šilti infraraudonieji spinduliai. Keistas kontrastas. Šilta arbata, kurią geria šaltas žmogus, o už lango lyja šaltas lietus, kurio sušalę lašai daužo mano langą. Netikėtai dainos ritmą sudarko šaižus tarsi kiro, kuris išsigandęs perspėja apie pavojų, klyksmas. Sekundę guliu nesuprasdamas iš kur atsklido garsas, kol galiausiai po pasikartojimo suprantu, kad tai durų skambutis.
Nesuprasdamas kas čia tokiu oru, gali turėti noro ateiti pas mane nerangiai nuslenku iki durų ir net nežiūrėjęs pro akutę plačiai jas atidarau. Pajuntu, kaip mano rankos pradeda drebėti ir mano paties kūnas grimzta į sąstingį. Žmogus stovintis už durų - Ji. Noriu pakelti ranką ir pats sau įgnybti norėdamas patikrinti ar nesapnuoju, bet suprantu, kad mano ranka nenori pakilti nuo rankenos. Bet to ir nereikėjo.
Vos pamačiusi mane Ji puolė į glėbį ir stipriai priglaudė savąsias lūpas prie manųjų. Lūpas, kurių skonį pamiršau, kada Ji išvyko. Pastebėjau, kad iš Jos akių pabiro maži kristalai, kokie krito už lango. Galiausiai atgavęs žadą pakviečiau Ją į vidų.
Sėdint greta ir žvelgiant į manosios Ledo Karalienės akis pajutau, kaip kūną užliejo jauki šiluma, tačiau kažkoks neramus balsas viduje rėkte rėkė, kad viskas nėra taip gerai, kaip atrodo. Žodžių mums nereikėjo. Užteko ir akių kalbos, kuri pasakė daug daugiau. Regis ta tyla būtų trukusi visą amžinybę, bet Ji nukreipusi žvilgsnį į grindis pašnibždomis kreipėsi į mane:
- Atleisk. Atvažiavau atsisveikinti.
Nepajutau, kaip rankoje laikytas puodelis nukrito ant žemės, padarydamas nedidelį, upelį, koks riedėjo ir mielosios skruostais.
- Nesuprantu. Bet tu juk ką tik grįžai.
- Ne. Atleisk už tylą ir skausmą. Aš viską paaiškinsiu. Aš grįžau pasiimti mamos. Paskui kartu su ja išvyksiu atgal.
- Greit? - mano žvilgnis taipogi pjaustė grindyse skylę.
- Dar prieš Naujuosius metus. Atleisk.
Jos rankos apsivijo mano pečius ir sunkios ašaros lėtai prasiskverbdamos pro drabužius tiško į mano sielą. Sedėjau ją apkabinęs ir meldžiau, kad tai būtų tik slogus košmaras, tačiau mintys, tarsi širdžių karaliui, kardu badė galvą leisdamos suprasti, kad tai jau pabaiga: ji dings iš gyvenimo, iš širdies, iš prisiminimų - išnyks, tarsi sapnas ryte…

Rodyk draugams