BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

* * *

Per kelis centimetrus nuo manęs pralekia mėlynas kabrioletas, kuriame tesuspėju pamatyti už vairo telefonu kalbančią blondinę.
- Ta kalė per žalią nesustojo! - pasigirsta šalia stovinčio pėsčiojo balsas. Taip, ji nesustojo. Vienas žingsnys ir po jos ratais būčiau pakliuvęs aš ar kas kitas šioje perėjoje.
Žvilgteriu į laikrodį - 15:15. Tas prakeiktas sekundžių skaičiuotojas eilinį kartą šaiposi iš manęs. Velniop jį. Reikia paskubėti, juolab, kad iki susitikimo vietos liko dar pakankamai daug kelio, kurį eidamas galėsiu ramiai apmąstyti priežastis, kurios privertė mane išeiti iš namų ir tą keistą skambutį.
Vos tik priėjęs aikštę pamačiau Tomą sėdintį ir laukiantį manęs vienoje ir daugelio kavinių lauko pavėsinėje. Net plika akimi buvo galima suprasti, kad jis dėl kažko susinervinęs - šalia jo stovintis išgertas trečias puodelis kavos ir nuolatinis žvalgymasis aplink pasakė daugiau nei reikia.
- Tau ne per daug kavos? Tuoj pradėsi atidarinėt duris, dar į jas nepasibeldus.
- Pagaliau atėjai. Sėskis. Lauksime paskutiniojo asmens.
- Kas tai per “asmuo”?
- Eglė. Jei dar tokią pameni. Ji čia ateis. Manau rasit bendros kalbos. Na, bent jau tikiuosi.
Išgirdęs šį vardą pradėjau krėsti visus smulkiausius smegenų užkaborius bandydamas kažką atgaminti, bet vienintelis žmogus buvo viena vietinė barakuda, kuri kartas nuo karto pasipainiodavo mūsų kompanijos susibūrimuose. Jei Tomas kalba būtent apie ją, nesupratau kodėl turėčiau rasti bendrą kalbą su žmogumi, kurio niekada nemėgau. Jau norėjau tarti jos pavardę norėdamas pasitikslinti ar tai tikrai ta persona, bet nespėjau - daili gražuolė jau sedėjo šalia.
- Labas. O kažkas seniai matytas! - šūktelėjo ji žvelgdama į mane.
Abejingu žvilgsniu pažvelgęs į ją pasisveikinau ir tikėjausi, kad pagaliau suprasiu, kas čia vyksta, bet mano nervingasis draugas toliau gurkšnodamas kavą`neskubėjo pradėti pokalbio.
- Tau ne karšta su šia odine striuke? Juk lauke kepinantis karštis. - paklausė ji nužvelgusi nuo galvos iki kojų mano juodą aprangą.
- Ne, matyt, kaip ir tau nešalta su tokia suknele, turinčia tokią iškirptę. Na, Tomai, gal teiksiesi paaiškinti ko mane čia pakvietei?
- Jus abu čia pakviečiau, nes žinau, kad abu esate meilės ekspertai ir galėtumėte man susitaikyti su Julija.
Išgirdęs ką jis pasakė sumišau. Meilės ekspertai: barakuda ir meile nusivylęs romantikas - pati ta komanda griūvančiai šeimai lopyti.
- Atleisk, bet manau, kad nei vienas iš mūsų negalime tau patarti. Vienas iš mūsų visai nežino, kas tai yra meilė, o kitas ja nusivylė.
- Tai manai, jog jei aš turėjau daug vyrų negaliu žinoti, kas yra meilė?
- O kaip daugiau pavadinti pinigų išsiurbimą iki paskutinio cento, emocinį sugniuždymą ir numetimą, kaip nereikalingos šiukšlės? Tai meilė? Ne, tai pragmatizmas, kuriuo naudojasi tokios plėšriomis žuvimis vadinamos moterys, kaip tu!
- Na jau, na jau, na jau. Ar pridera taip smerkti žmogų būsimam kunigui? Visi klystam. Pameni “Tegul į mane paleidžia akmenį tas, kuris be nuodėmės”? O meilė. Tai tik cheminė reakcija. Tik žaidimas, kurį tobulai žaidžia, tik geros žaidėjos kaip aš. Tad nekaltink kitų, jei pats nemoki žaisti. Na, Tomuk, susisieksime. Matau, kad čia esu nepageidaujama.
Tai pasakiusi ji atsistojo ir nuėjo laikinai palikdama mane be žado, nes sunku buvo suvokti iš kur tokios “naudininkės” gali turėti tiek daug savigarbos. Neilgus trukus dingus jai iš matomumo lauko pakilau ir aš.
- Palauk, parvežk mane namo. Aš tokios būsenos negaliu vairuoti.
Nors ir žinojau, kad senokai nevairavau, aš sutikau. Kelias nuo čia buvo pakankamai tolimas, tad užvedęs variklį nusiteikiau negreit pasiekti namus. Masiškai didėjantys automobilių srautai reiškė, kad prasideda pikas ir aš pradėjau pykti ant savęs, kad sutikau. Bandžiau to neparodyti tik guosdamasis mintimi, kad išvažiavus iš centro kamščiai baigsis ir spustelėjęs galėsiu vietoje būti greičiau.
Po pusės valandos stovėjimo eilėse išvydęs platų kelią iki kurio galutinis tikslas jau buvo ranka pasiekiamas spustelėjau greičio pedalą iki dugno. Spidometro rodyklei kylant vis auksčiau kelias vis labiau liejosi į vieną pilką liniją, kurioje mane kartas nuo karto aplenkdavo tik vienas kitas įvairiaspalvis automobilis.
Netikėtai pro šalį pralėkė didžiulis sunkvežimis blokšdamas mažytę mazdą į kelkraštį. “Pagavom gruntą!” - supratau bandydamas suvaldyti neklusnų automobilį, tačiau dėl didelio greičio tas buvo neįmanoma. Prieš automobiliui besiverčiant galvojau tik vieną - kad saugos sistemos atliktų savo darbą ir išsaugotų bent jau Tomą.

Atmerkęs akis kurį laiką klausiausi iš krutinės bebaigiančios iššokti širdies. Sapnas, dar vienas sapnas su skirtingu scenarijumi, bet ta pačia pabaiga.
- Kas atsitiko? - paklausia balsas iš kitos lovos pusės.
- Košmaras. Nenoriu mirti. Aš nenoriu mirti. Nenoriu. - pradedu isteriškai kartoti, nes pervargusi sąmonė niekaip nesugeba išnaikinti šio sielos parazito.
- Ša. Tu nemirsi. Nurimk, - vėl girdžiu tą patį malonų balsą palydimą apkabinimu.
Dar keletas minučių ir viskas grįžta į savas vėžias. Grįžta naktinis miestas, ryškiai nušviestas oranžinių šviesų, išgertas butelis vyno, pora surūkytų cigarečių ir du cinikai įsimaišę į visą tą mozaiką.
- Kitą kartą tave prieš miegą į šaldytuvą reiks įmest.
Man beliko tik pritarti šiems ištartiems jos žodžiams, nes iš anksčiau daug kas yra skundęsis, kad šalia manęs miegoti nėra įmanoma, nes išspinduliuoju tiek pat šilumos, kiek ir radiatorius. Tai man visada atrodė keista. Žmogus su mirusiomis sielomis, kuris išspinduliuoja milžinišką šilumą neprašydamas nė lašo atgal.
Išaušus rytui kartu keliaujame į šimtą kartą mindžiotas pabodusio miesto gatves.
- Bet kaip keista, - įsikomponuoja ji į triukšmo simfoniją, - eini miestu ir niekas nežino, kad tu esi genijus.
- Aš ne genijus, - atsakau žinodamas kokia jų lemtis, nors sielos pakampėse tyliai džiaugiuosi taip vadinamas.
Nuo perėjos patraukus į skirtingas puses mintyse džiaugiuosi turėdamas tokią puikią draugę, kuri gali papildyti mane ir nebijo kartu šokiruodama aplinkinius krėsti bukiausius dalykus, tačiau baimė, kad atsibodus būsiu numestas kaip sena lėlė šešėliu sekioja iš paskos. “Per didelis greitis - ir tu nuskrendi nuo kelio. Tas pats ir su santykiu, žmogau, tas pats”…

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (4) | “* * *”

  1.   katia13 rašo:

    - Na, tai kaip mano paskutinis įrašas?
    - Ach tu, vaikštanti dviprasmybe, jau pripratai prie mano įmantrių laipsių, ar ne?
    - Žinoma - juk pati išlepinai, tai dabar privalai pagirti. Che..
    - Eck..taigi, kaip jau ir minėjau, nors tavo per didelis susikoncentravimas į save ,matyt, neleido to pilnai išgirsti, tai dabar syk pakartosiu.
    - Aš girdėjau! Sakei,jog geriausia yra tai ,kad susiejai abu šiuos įrašus tarpusavyje-t.y pabaigą pirmojo su antruoju.
    - Būtent. Visgi tu girdėjai,che;)
    -Žinoma, kad girdėjau,tik tau visada atrodo priešingai. O apie įrašą tai tu teisi - toks ir buvo užmanymas, tai tikriausiai man pavyko? ;)
    - Si, juk kartojau nekartą ir dar kartą pakartosiu: Tai yra tavo kelias.

  2.   Ryy rašo:

    O man patiko.

  3.   Ryszard Rudy rašo:

    Labai patiko įrašas. Iš savo gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad pirma to posakio dalis pasiteisina, nežinau kaip dėl kitos bus… Ech tas jaunimo maximalizmas. =]

  4.   Mukatanas rašo:

    Smagu interneto platybėse sutikti romantiką :)

Rašyk komentarą