BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

13 savaičių sniego

Aukštai medžiuose kranksinčios varnos, tarsi pritariamasis vokalas akomponavo žvarbaus vėjo švilpimui, kuris keliaudamas nuo medžių šakų ligi pažemės vienam kitam praeiviui į akis bėrė sniegą. Atsirėmęs į metalinę tvorą, dar ilgai grožėčiausi reginiu, tačiau prie įėjimo pamatau ateinantį Tomą.
Kad tai buvo jis tebuvo galima atskirti tik iš poros piktai į šonus lakstančių akių, kadangi visas veidas buvo paslėptas po aukšta žieminės striukės apykakle ir stora kepure.
- Geresnės vietos, nei miesto kapinės išrinkti negalėjai?
- Juk pats sakei, kad nori pasikalbėti tokioje vietoje, kur būtų tylu, ramu ir niekas aplink netrugdytų. Manau, kad tai pati idealiausia vieta. Beje, kas tai per reikalas, pone Bondai?
Piktu žvilgsniu dėptelėjęs į mane jis ramiai atsidūsta ir tarsi išminuotojas, nukenksminantis bombą, pradeda rinkti žodžius:
- Net nežinau, kaip tau tai pasakyti, nes ir aš pats buvau šokiruotas… Tiesiog vakar gavau skambutį nuo Jos. Ji grįžo. Ji Lietuvoje ir nori su tavimi susitikti.
Tai išgirdęs netekau žado. Stovėjau tvirtai įsikabinęs į metalinę tvorą, negalėdamas patikėti, ką išgirdau ir bijodamas, kad ją paleidus mano virpantys keliai, tiesiog neatlaikys kūno svorio ir aš parkrisiu ant žemės.
- Ko..Kokio velnio Jai čia reikia? - kone šaukiau bandydamas atgauti žadą.
- Žuvo tėvas.
- Tėvas? Kodėl Ji man niekada apie jį neminėjo?
- Nes nebendravo su juo. Pats žinai, kad kai Jai buvo 6 metai jos tėvai išsiskyrė ir nuo tada tėvo daugiau akyse neregėjo… Iki tol, kol gavo žinią apie jo mirtį. Mišios vyks rytoj 12 valandą Katedroje. Aš ten būsiu. Jei norėsi, tai ateik.
- Mano adreso nedavei?
- Ne. Negalėjau.

Grįžus namo į akis vėl krito tos pačios dėžės, kuriose sudėti albumai su mūsų bendromis nuotraukomis. Taip, iki šiol nesugebėjau jų išmesti. Galvą šturmavo milijonas prieštaringų minčių, besistengiančių perrėkti viena kitą, už kurias garsiau švilpė tik arbatinukas, pranešantis apie užvirusį vandenį.
Pastatęs karštos arbatos puodelį ant stalo, atsisėdau prie lango pro kurį galėjau stebėti platininės tamsos apgaubtą miestą.
Kaimyninio daugiabučio languose lėtai viena po kitos pradėjo gesti šviesos. Žinojau, kad ir man reikia eiti miegoti, nes pavargęs kūnas pradėjo ožiuotis nenorėdamas klausytis smegenų siunčiamų komandų, tačiau keista baimė, kylanti iš prisiminimų, neleido užmerkti akių.
“Gerai, tebunie” - pasakiau pats sau, patogiau atsilošęs į kėdės atlošą ir užmerkęs akis mintimis panirau į naktinę miesto tamsą.
Atmerkęs akis supratau, kad jau rytas - gatvėje vaikščiojo žmonės, daugybėje langų degė šviesos ir miesto autobusai suko maršrutus pirmyn atgal. Prasidėjo įprastinė darbo savaitės diena, kuri eiliniam mirtingajam mažai kuo skyrėsi nuo kitų - vieni žudėsi, kiti mylėjosi, treti mirė, o ketvirti gimė. Tas pats užburtas ratas. Mano virtuvė buvo ne išimtis - virš galvos šviesą skleidė šviestuvas, o ant stalo tebestovėjo nė nepaliestas, atšalusios arbatos puodelis. Pažvelgęs į laikrodį supratau, kad turiu geras tris valandas laiko pasiruošti pamatyti tą, dėl kurios mano gyvenimas pradėjo suktis į kitą pusę ir kuriai išėjus jis visai sustojo.

Bažnyčioje, kaip visada vyravo šventa ramybė. Nuo sienų, iš freskų, į mane maloniai žvelgė šventieji, stovintys smėlynų fone, kurie buvo tarsi malonus kontrastas lauke siaučiančiai pūgai. Lengvai gerdamas tą ramybę, nusiemiau kepurę ir atsisėdau į paskutinį suolą, kad tik būčiau kuo toliau nuo Jos, bet kartu ir būčiau arti. Ieškoti jos tarp žmonių nereikėjo - ji taip išsiskyrė iš visų: juodi plaukai krentantys ant šviesiai pilkšvo palto darė ją panašia į tą Ledo Karalienę, kurią aš prisimenu. Šalia jos stovinis aukštas nepažįstamas vaikinas, kuriam mišių metu ji kartas nuo karto ant peties verkdavo, matyt buvo naujasis jos gyvenimo palydovas, pakeitęs mane. Norėjau prieiti prie jo ir pasakyti, kaip jam pasisekė, tačiau buvau tikras, kad jis tai jau žinojo.
Kunigui visiems palinkėjus Viešpaties malonės pakilau eiti, tačiau dar nespėjus praverti durų už nugaros išgirdau švelnų Jos balsą.
- Ačiū, kad atėjai.
Atsisukęs norėjau pasakyti, kad nėra už ką, tačiau nespėjau - stiprus jos apkabinimas paliko mane stovinti be žado ir negalinti pajudinti nei raumenėlio. Jaučiau, kad būtent šio apkabinimo man reikia, kad galėčiau paleisti visą praeities balastą, tačiau nežinojau, kad dėl jo mano širdį taip skaudžiai varstys skausmas.

Išgyvendamas paskutinę priešmirtinę stadiją laužas pamažu geso. Lengvai rusenančios žarijos vis menkiau ir menkiau apšvietė aplink jį susirinkusių žmonių veidus, tačiau maloniai šildė. Matyt negalėdamas apsikęsti laužo agonijos Tomas atnėšė porą malkų, kuriuos tarsi princo bučinys atgaivino ugnį (ne Snieguolę) ir atsisėdo šalia manęs.
- Vis dar skauda?
- Truputį. Kaip pastebėjai, vapsvos manęs nelabai myli.
- Aš ne apie koją…
- A, tu apie tai… Taip, skauda. Ne taip lengva su šaknimis išrauti tai, ką širdyje auginai keletą metų. Bet pradžia padaryti. Laikas gyventi iš naujo, - atsakiau ir nepajutau, kaip iš lūpų išsprūdo kvaila dirbtinė šypsena.
- Taip, žmogau, laikas. Tikiu, kad atsiras ta, kuri tau skirta, nes be tavo pagalbos ir patarimų daugumos iš čia esančių santykiai būtų seniai sugriuvę. Tad tikėk, gyvenk ir lauk…

Nenumaldomai artėjant rytui visi besišildę prie laužo naktinį dangų, nusėtą žvaigždėmis iškeitė į miegą. Visi išskyrus mane. Sedėjau po žvaigždėtu dangaus skliautu ir iš mažų detalių dėliojau mintis nuo žiemos iki dabar.
Žinojau, kad albumai, kurie vis dar liko kampe anksčiau ar vėliau paliks namus, nes tai tiks simbolis, to kas praėjo. To, kas mane nepakeliui. To, kas neveda pas tą, kuri kažkuriame pasaulio gale taip pat sėdi dėliodama mintis ir galvoja, kur yra tas jai skirtas…

Post Scriptum

Vienas procentas žmonių, visos žmonijos mastu reiškia šešiasdešimt milijonų panašių individų.

Judėjimas turi dvi kryptis - į priekį ir atgal. Evoliucija ir mutacija taip pat judėjimas, tačiau į kurią pusę priklauso tik nuo požiūrio. Tačiau svarbu prisiminti, kad ir siela gali mutuoti.

Patiko (2)

Rodyk draugams

komentarai (3) | “13 savaičių sniego”

  1.   silentium rašo:

    Siela gali mutuoti. Taip keistai nuskambėjo, kad buvau priversta tikslintis žodyne, ar teisingai suprantu mutacijos terminą :) Vertas pasvarstymo šis, sielos mutacijos, reikalas. Ačiū už gerą kabliuką apmąstymams.

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

  2.   darkangel098 rašo:

    Pirmas visų pirmiausias dalykas yra tai, kad kapinės iš tikro yra puiki vieta susitikti. Nes tas truputis nejaukumo ir gal šiokios tokios baimės ištraukia mus iš mūsų “komfortinių zonų”, ir tikrų tikiriausiai - iš judėjimo per gyvenimą “autopilotu”.
    Antras dalykas - apkabinimas - savotiškas prievartos aktas, jei jau atvirai. Kažkas įlenda į tavo asmeninę erdvę. Kažkodėl žmonės retai apie tai susimąsto prieš panaudodami savo žavingą agresiją prieš tave.
    O apie dangų ir žvaigždes.. Juk yra tas nuvalkiotas pasakojimas, kad žmogus yra tik puselė ir visą savo gyvenimėlį ieško savo antros pusės, kad pagaliau pajustų pilnatvę.. Stebuklingas jausmas apima, kai žiūri į dangų ir susimąstai, kad kažkas galbūt irgi žiūri į dangų, net į tą pačią žvaigždę.. Bet kartais reikia ne į dangų žiūrėti, o šalimais, gal kažkas šalia tavęs irgi žiūri į tą pačią žvaigždę, o dar geriau - į tave. Viskas, kas turi atsirasti, anksčiau ar vėliau atsiranda. Tik mes dažnai to nematom.

  3.   darkangel098 rašo:

    *nesusimąsto

Rašyk komentarą