BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Autobusinė visuomenė arba Kita stotelė - Naujamiesčio g.

Vėjui kiaurai varstant mano ploną pavasarinę striukę ir tyliai sau panosėj keikiant vairuotojus, kurių automobilyje nėra stabdžio pedalo padedančio sustoti prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pasieku autobuso stotelę. Sutikrinęs laikrodžio rodmenis su tvarkaraščiu nudžiungu, kad mano autobusas čia bus už poros minučių.
Ilipęs į autobubusą nuslenku į patį galą, kur dar randu vietą prisėsti. Pats piko metas ir kiekvienoje stotelėje viskas primena konvojų - vos išlipus didžiulei masei žmonių, ją pakeičia dar didesnė. Na, tai nieko nuostabaus, kadangi visi, kas gali skuba iš darbo namo. Stebėdamas visą šį nesibaigiantį maratoną imu suprasti, kad jei koks nors užsienio pilietis paklaustų, kokio būdo yra Lietuvos žmonės, nedvejodamas pasiūlyčiau jam pasivažinėti viešuoju transportu.
Autobusinė visuomenė - šitaip vadinu visus asmenis, kurie diena iš dienos iš taško A, tašką B pasiekia viešuoju transportu. Pasitelkdamas savo nediplomuotą, kasdienę patirtį galiu išskirti šiuos autobusinės visuomenės narius:
- “Biedni, bet muzikalūs”. Tai viena dažniausiai viešajame transporte sutinkama grupė, kurioje ypatingai papilitę jaunuoliai tarp 13 ir 16 metų, kurie už savo paskutinius pinigėlius, kurių neprarūkė ar nepragėrė nusiperką šūstrą kirstą mobiliaką su mp3, bluetooht, wi-fi ir kitokiais pribumbasais (velniai nematė, kad nė nežino kaip pusė jų veikia), prikiša į jį muzikos, kuri panaši į suvažinėtos katės katės priešmirtinį kniaukimą ir autobuse ja dalijasi visu garsu. Nors daugumai dėl to ir pikta, bet reikia juos suprasti - juk visus pinigus išleidus telefonui ausinėms jų paprasčiausiai neužteko.
- “Centrinukai”. Vos tik autobusui sustojus stotelėje į jį pro visas įmanomas duris pradeda piltis keleiviai. Didžioji dalis jų kaip užkerėti sustoja autobuso centre ir ten pasilieka užkimšdami galimą praėjimą tolyn. Viskas čia lyg tvarkoje, jeigu liptum lauk už vienos ar poros stotelių, bet jei važiuoji daug toliau, ilgainiui pradedi jaustis, kaip šprotas skardinėje. Nors visame tame yra ir gerų dalykų - ant staigesnio posūkio tavo glėbyje gali atsidurti įspūdinga gražuolė ar gražuolis (apie ką realiai gali tik svajoti). Tačiau tame nemažai ir blogio - tau nesunkiai gali ištraukti piniginę, telefoną ir tu to nei nepajusi, kitam žmogui užgriuvus gali būti lengvai “aplamdytas” ir blogiausia kas begali būti - froteuristai ir toučeristai*. Ar dar liko noras pasilikti autobuso centre per spūstį?
- Šopaholikai. Nors Lietuvoje ir siaučia krizė, bet tiesą sakant taip neatrodo tiek gatvėje, tiek autobuse: gatvėse vis daugiau ir daugiau naujų automobilių, o autobuse kartas nuo karto galima išvysti moterį, gretimą vietą, kurioje turėtų sedėti keleivis apsikrovusią įvairiais prekybos centrų maišeliais su prekėmis. Gražiai paprašius juos patraukti gali laukti įvairių atsakymo variacijų - nuo pasiuntimo iki klusnaus prašymo įvykdymo. Sulaukus pasiuntimo galimi trys variantai, priklausomi nuo žmogaus būdo: galima pasiųsti atgal, tyliai pasišalinti arba mandagiai pacituoti nemokamai leidžiamo vežti krovinio matmenis.
- Senoliai nemėgstantys jaunimo. Taip, ši grupė, nuolat su savo pensijų dydžiu nuolat užkliūnanti Seimo nariams šį kartą užkliuvo ir man. Dažnas atvejis, kad važiuojant viešuoju transportu “žalias jaunimėlis” sėdi, palikdamas senolius stovėti ir už tai jie pyksta, bet tai ką apturėjau aš, protu paaiškinama, kaip stipri amnezija arba neapykanta jaunimui. Važiuojant autobusu, sulipus krūvai žmonių prie manęs priėjo viena senyva moteris ir pradėjo žvalgytis vietos, kur galėtų atsisėsti. Būdamas gerai išauklėtas atsistojau ir pasiūliau sėsti į savo vietą, bet jis atsakė, kad jai skauda nugarą, kad tuoj lips ir liepė man sėstis. Tą ir padariau. Važiuojant toliau prie jos atsistojo, tikriausiai kažkokia draugė ir jos pradėjo šnekėti. Bešnekant, ji pasisuko į mane ir galvodama, kad negirdžiu (aš buvau su ausinėmis) pasakė savo draugei: “Sėdi va visokie veltėdžiai, o man šitiek metų atidirbus, nugarai skaudant reikia stovėt”. Likau apšalęs. Vistik senatvės ligos baisus dalykas.
- “Zuikiai” ir “bomžai”. Kartu dvi atskiros ir artimos viena kitai grupės. Skirtingos tuo, kad zuikiu gali būti ne tik dėl savo materialinės ir ekonominės padėties, o panašios, kad dauguma žmonių be vietos ir būna tie zuikiai. Apie šias grupes visur ir taip pakankamai daug šnekama, tad jei norite sužinoti daugiau - važiuokite autobusu be bilieto - kontrolieriai plačiau apie šias grupes papasakos.
Žinoma be šių išvardintų grupių dar galima išskirti įvarių kitų, kaip, sportininkai, darantys prisitraukimus, įsivaizduodami, kad turėklai įsikibti yra “turnikai”, Smirdvydės, kurioms praėjus reikia praverti langą, nes juo kvepalų kvapo net dusina (panelės, praustis irgi reikia), bei maklerius, kurie autobuse telefonu kalba taip garsiai, kad apie jų gyvenimą nori ar ne sužinai daugiau, nei tau reikia. Tačiau geriau vieną kartą pamatyti (ar užuosti), negu šimtą kartų skaityti ar girdėti.

Epilogas. Viešasis transportas yra puiki priemonė nusigauti į reikiamą vietą, neišleidžiant daug pinigų ir nestovint spūstyse. Deja, dėl mūsų pačių kaltės tai tampa neigiamu dalyku.
Jei skaitant šį straipsnį pažinote save arba ties kiekvienu punktu linksėjote galvą, nes buvote su tuo susidūrę - sveikinu, nes nesate labai sugedęs ir galite padėti keisti situaciją. Jei ne, vadinasi iki to dar reikia paaugti vidumi.
Norėdami keisti pasaulį ir daryi pasaulį geresniu, turime pradėti nuo savęs.

*Froteurizmas – kuomet prieinama slapta prie nepažįstamos moters iš užpakalio ir pradedama spausti ar trinti penį į jos sėdmenis;
Toučerizmas – charakterizuojama stipriu noru liesti krūtis ar genitalijas nežinomos moters be jos sutikimo; dažnai atsitinka kuomet yra ir kitokios situacijos.

Patiko (8)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Autobusinė visuomenė arba Kita stotelė - Naujamiesčio g.”

  1.   Greta rašo:

    Skaičiau ir jaučiausi lyg sedėdama didelio autobuso pačiame gale. Tiesa. Puiku.

Rašyk komentarą