BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Būti ar nebūti?

Būna dienų lyg tyčia, kad nesinori niekur eiti, nieko nedaryti, su nieku nebendrauti - užsidaryti tarp keturių sienų ir laukti kol galutinai išprotėsi. Bet tam vis nepavykus užsimeti dirbtinę šypseną (neduok Die, kokiam sušiktam snobui sugadinsi nuotaiką savo perkreipta morda) ir išeini į žmones.

- Tu čia ketini šokt, kad taip žemyn žiūri? - klusteri kambariokas žvelgdamas į mane, kone persisveriantį per tilto atbrailą.
- Jo. “Skrisim, žinau, kad galim”..
Neilgas juokas ir vėl žiūriu į naktimi apgaubtą miestą, kurio tamsias gatves kur, nekur apšviečia oranžines saules primenantys šviestuvai. Po tiltu tyliai snaudžia geležinekelio peronas. “Nekenčiu šito sumauto miesto” - dar kartą pakartoju sau mintyse ir pasuku laiptų link.
- Namo dar nenoriu, o tu?
- Nenoriu ir aš.
- Lipam pasedėt ant vagonų?
- Galim.
Lipant siaurais apšalusiais laiptais neberupėjo niekas - nei kad nebejaučiu pirštų, nei, kad prižiūrėtojas gali iškviesti policiją. Likau tik aš, kambariokas, kelias tonas sverianti metalo masė ir žibintų apsuptyje paskendęs miestas.

- Pavojus - išgirstu šūktelėjimą iš anos ragelio pusės. Stoja spengianti tyla. Po to vėl atsigauna pokalbis, kuris per valandą įgauna daug veidų pradedant nuo šypsenos, baigiant ašaromis ir nerviniu drebuliu, kuris tada buvo panašus į šaltį.
- Žinai, būtum arčiau, tai ištraukčiau tave iš to mėšlo.
- Ačiū, - atsakau aš žinodamas, kad anksčiau ar vėliau būsiu arčiau, tik ar nesijausiu taip pat, kaip paskutinį kartą palikdamas pasakų miestą, stovintį šalia Neries ir Vilnelės.

- Numirsi tu kaikada? - paklausia žmogėnas į Brandon Lee paleidęs visą seriją kulkų, bet jam ne nesusižeidus. Velniava. Tai primena prisiminimus, kurie vis skaudžiau ir skaudžiau žaloja širdį, grįždami su dar didesne jėga. “Skausmo negalima nuslopinti. Jį reikia išjausti didinant iki maksimumo. Išjautus būna lengviau ir tampi laisvas”. Damn. Jeigu aš viską žinau, einu teisingu keliu, tada kodėl man nesidaro geriau? Nepadeda niekas: nei marios alkoholio, nei krūva tabako… Lėtai vyksta tiek vidinis, tiek išorinis žudimas(is).

- Ką rodo per teliką? - iš virtuvės atkeliauja balsas.
- Seal’as dainuoja. Geras klipas. Žinai, fantastika būtų, kai stovi ant dangoraižio stogo, o iš dangaus palengva pradeda kristi snaigės.
- Taip, o jei dar su mergina. Per Naujus metus. Aplink šaudo saliutai, iš dangaus dideliais kąsniais sninga, o tu stovi ją apsikabinęs.
Dūrys į širdį. Pasvajoti galima. Juk tikėjausi, kad šiuos metus išlydėsiu ne vienas. Gyvenimas duoda - gyvenimas atima. Išmok nusivilti.

- Kaip tau taip niekas nerašo?
- Nežinau.
Vidinis šaltis persismelkė labai giliai. Telefonus be baimės galiu išjungti ir padėti į stalčių kokiam mėnesiui ir po jo nerasiu nei vieno naujo pranešimo. Net draugai, kurių nemačiau kelis mėnėsius neranda nė penkių minučių laiko, bent rankos paspaudimui, nes kažkokiame užkampyje geria. O ką kalbėti apie meilę, šilumą? “Žmogau, pamiršk tai ir net nekalbėk. Juk to niekada neturėjai ir nežinai kas tai yra”. Neturėjau, bet gal dėl to ir pasiilgau kažkieno šilto apkabinimo ir tų trijų banalių žodžių…

“Aš galiu aukotis. Nepamiršk to”. Aukotis. Pasijutau, kaip elgeta, kuris vietoje kelių litų prašo šilumos ir meilės. “Būsiu, nes man tavęs gaila”. Sumautas žaidimas, kurio pagrindinio prizo atsisakyti negaliu, nes dėl jo plėšausi kaip beprotis, nors žinau, kad tai ką man siūlo niekada negausiu.. Nes tai tik bevertis beverčio žmogaus prašymas ir bevertis duotas pažadas. Bevertis, kaip ir dauguma kitų, kurie subliuško kaip muilo burbulas.

Miego, miego.. Aš beproto pavargau. Žinau, kad dar anksti, bet kas iš to. Žinau, kad dar galybę kartų nakty pašoksiu iš lovos tikėdamasis sulaukti menkiausią sms iš Jos, o pamatęs tuščią telefono ekraną, nusiminęs žvelgsiu į lubas beviltiškai bandydamas užgniaužti skausmą ir toliau miegoti.. Miegoti, miegoti. Mylėti, Mylėti. Būti ar nebūti. Klausimas be atsakymo.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (5) | “Būti ar nebūti?”

  1.   Dviguba V rašo:

    Kad ir kaip banaliai skambėtų, Stano (taip, STANO) rašė, kad “pagrindinis gyvenimo variklis yra vienatvė”. Ir aš jau seniai suvokiau, kad tai tiesa. Visiems kažko trūksta, visiems kažko reikia. Bet laikas viską keičia.

  2.   youbelongwithme rašo:

    Gražu.

  3.   Gloria rašo:

    Kas nutiko?

    net nuliūdino.

  4.   Arcessia Del Noxe rašo:

    Sužavėjo tavoji kūryba. Labai retai, skaitydama kūrinius, juose atrandu tai kas būtų artima pačiai. Tavieji man buvo tokie šilti. Paprasti ir kupini tikrosios tiesos. Ačiū, kad kuri.

  5.   cukroholike rašo:

    Skaičiau keletą tavo įrašų anksčiau - atradau juose daug sau artimų dalykų, išgyvenimų. Skaitydama tai vos tramdau tam tikras emocijas, kartu ir gaila, ir žavu, kad sugebi taip tiksliai ir patraukliai perteikti visa tai. Dabar atėjau paskaityti tavęs vėl, tikėdamasi, kad rasiu ką nors, kas liudytų apie tave aplankiusią sėkmę ir džiaugsmą. Bet ko kas randu tik savo pačios išgyvenimų atspindžius.
    Sėkmės tau.. :]

Rašyk komentarą