Geri vyrukai finišuoja paskutiniai

Ankstyvas rytas, gatvės dar apšviestos žibintų. Miestas tik bunda, tačiau kiemsargiai jau šluoja lapus ir renka šiukšles. Štai dar vienas skardinė nuo sidro, toliau stiklo šukės, matyt kažkas gėrė alų, o butelį sudaužė. Kiemsargis tik liūdnai atsidūsta ir toliau šluoja…

Regis išgyvenome iki 21 amžiaus, turime kompiuterius, skrendame į kosmosą, gal net greitu laiku išrasime vaistus nuo živ ar vėžio, tačiau vis dar neišmokome gerbti gamtos. Motinos, kuri nuo pat akmens amžiaus mus rengė, maitino ir globojo. Ir kuo mes jai už tai atsidėkojame? Ogi žudydami ir naikindami ją…

Šiltnamio efektas, šiukšlinimas ir kitos gamtosaugos problemos - iki ko tai prives? Matyt tik iki visiško mūsų rūšies išnykimo. Nemanau, kad norėtume kiekvieną rytą eiti mieste žiūrėdami kur dėti kojas, kad velnias žino į ką neįliptum. Manau, kad turėtume įsisąmoninti tai, kad už mus niekas pasaulio nesutvarkys, tad nereikia verkti ir aimanuoti, kad baigiasi gėlo vandens rezervai, miršta žuvys ar tirpsta ledynai. Tiesiog reikia sustabdyti save bandant išmesti šiukšlę ir pagalvoti ar tai ką padarysi neprives prie katastrofos…

Perdirbk, rūšiuok, nešiukšlink - juk Žemė viena visų..

Rodyk draugams

Vėl pėščiomis šlepsiu per balas tuščiomis miesto gatvėmis, rankoje laikydamas didelį juodą skėtį. Visi kas gali skuba namo ar kur slėptis, tik ne aš. Man nei motais nei balos, nei lietus. Eilinė sumaištis galvoje vėl neduoda ramybės. Juk žinojau, kad visada po balto ateina juoda, o po juodo - balta.

Vakar grįžęs namo radau Ją verkiančią ant sofos. Deja, paklausus kas nutiko Ji nieko nepaaiškino, o tepasakė, kad sužinojo liūdną žinią. Kamantinėti jos nenorėjau - ji buvo prislėgta, tad mano kvaili klausimai galėjo ją tik dar labiau nuliūdinti.

Šįryt ant virtuvės stalo radau Jos ranka parašytą raštelį: “Trumpam išvykstu. Greit grįšiu. Myliu”.Kas nutiko, kodėl Ji išvyko nieko nepasakius ir neatsisveikinus - šie klausimai kankina mane visą dieną. Nejaugi vėl atėjo juoda?

Rodyk draugams