Po angelo sparnu
2009-02-28Ankstus rytas, pilkšvai baltos gatvės ir aš stoviniuodamas laukiu autobuso. Oras pakankamai šaltas, tad žmonės, laukiantys kartu, įvairiais būdais bando nuo jo gintis. Tik ne aš. Ar gali būti šalta išorėje, kada vidus sustingęs iš liūdesio? Neilgai trukus iš už posūkio, griausmingai pranešdami apie savo pasirodymą, atvažiuoja autobusai. Ankšta vieta, kelionės koordinatorės instrukcijos, poros svirtelių pajudinimas ir kelionė prasidėjo.
Mėgstama muzika, įdomus draugas ir pašnekovas sėdintis šalia manęs turėjo garantuoti gerą kelionė, tačiau jau po poros dešimčių kilometrų vieta tapo mano kalėjimu, kadangi kojos skausmas pradėjo vesti iš proto (Kvaily, kitą kartą trenk galvą, o ne koją į šarvuotas duris). Muzika, o visagalė muzika - tik ji mane gali išlaisvinti iš šių devynių pragaro ratų kančių, tačiau ir čia sąmokslas. Liūdnos dainos tik augino nerimą, kuris su kiekvienu kilometru vis augo pereidamas į liūdesį. “Laikykis, širdie. Viltis miršta paskutinė!” - šaukte šaukė sąmonė bandydama už dantų sulaikyti artėjantį riksmą. Ir vaizdai. Matyti prieš savaitę - siauruko ir vyno miestelis, baseinas ir miškais apaugęs kelias. Dejavu.
Telefonas, vibruojantis kišenėje, privertė grįžti į realybę. “Kada būsi Vilniuje?” - švietė žinutė. Žvilgtelėjau į laikrodį. 10:40. Būsiu per greit. Už lango keitėsi nauji vaizdai, bet viduje nieko naujo. Sąmokslas baigėsi. Bet tai manęs nedžiugino. Nes dar kelios dešimtys minučių ir kelionės tikslas bus pasiektas. Bet tik kelionės tikslas.
- Baigiame atvažiuoti. Jau matosi sostinė. - pasakė kaimynas ir jis neklydo.
Skruzdelynas - tokie pirmi mano žodžiai buvo įvažiavus į miestą. Plieno ir betono džiunglės, su degtukų dežutes primenančiais butais, kuriuose gyveno žmonės. Būtent čia augo gražiausia Raudona Aguona, kurios nenudraskė globalizacijos vėjai ir žmonių brutalumas. Parodų rūmai. Labai tikėjausi, kad jie galės parodyti kažką geriau negu aplinką, kurioje jie stovi. Neilgai trukus. Vos pasiekus tikslą gavau žinutę, kad atvyks vienas mano labai laukiamas žmogus. “Būsiu po valandos”. Turime itin spartų internetą, tačiau virtualizacija iš Matricos į realų pasaulį visvien trunka labai ilgai. Jei laukiau keturis metus, tada sugebėsiu ištverti ir valandą, kada visi apdoroti duomenys bus įvesti ir garsas bei vaizdas virs materija. Valandos nereikėjo. Panelė Moderatorė (pavadinkime ją Žvaigždute) atvyko anksčiau. Matyt dėl to kalti buvo greitesni teo serveriai. Pokalbiai apie senus gerus laikus, daug juoko, naudingos informacijos rinkimas ir seniai žadėtas pokalbis prie kavos puodelio. Jei tikėsime ženklais, vadinasi tai buvo geras ženklas. Juk nuo senų senovės jūreiviai orientuodavosi pagal žvaigždes. Tad ir ši Žvaigždutė turėjo atnešti tik sėkmė. “Viltis miršta paskutinė!” - dar kartą šūktelėjo pasamonė. O ji ir nemirė. Viltis išgyveno.
Ugninis Angelas bus čia laiku. Aš jį pamatysiu. Į kelią. Greičiau. Arčiau pas tave. Miesto centras. Išlaipinus čia keletą žmonių vėl judame į priekį, o mano širdis, kaip greitkelis. Regis tuoj ims ir iššoks.
Atvykome. Visiems pabodusi, graikų šventykla pavadinta vieta, šiais laikais visai praradusi savo šventumą. Keletas minučių kelio ir laukiu savo Angelo. O laukimas verčia širdį plakti dar smarkiau. Stacato ritmu.
Neilgai trukus pasirodė ir Ji. Tokia pati. Ta pati plati šypsena, giedros mėlynos akys ir minioje išsiskiriantys plaukai. Vėliau viskas kaip per rūką. Pats stipriausias kada nors gautas apkabinimas, šokoloado skonis ant lūpų, rankų švelnumas, kavinė ir puodelis arbatos. Sėdint kavinėje ir jaučiant Angelo galvą ant savo peties, jaučiant jos šilumą ir jaučiant jos švelnius pirštus viskas tarsi išnyko. Likome tik mudu. Pasislėpę po angelo sparnu.
Kelias namo. Aklina tamsa. Rūkas. Kuris lėtai persismelkė į galvą vis leisdamas man mąstyti “žmogau, ar visa tai nebuvo sapnas. Jei tai sapnas. Tada nežadinkite manęs iš jo.. Niekada”..
09.02.21