BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Juodoji sielos skylė

Tris kartus pabeldęs į duris stoviu koridoriuje laukdamas, kada jos atsidarys. Blanki šviesa, krisdama ant turėklų žaidžia šešėlių teatrą, kuris truks iki ryto, kada pirmi saulės spinduliai įsiverš pro nedidelį langą. Man čia patiko. Juk šešėlių teatre aktorius buvau ir aš. Deja spynoje trakštelėjo raktas ir plačiai pravėręs duris man ranką ištiesė Tomas.
- Sveikas, visgi pasinaudojai mano kvietimu. Na, nestovėk, užeik į vidų.
Prieškambaris. Mažybė blanki lempa, uždaryta po dideliu stikliniu gaubtu, aplinkui siuntė laužytus šviesos spindulius. Deja, šiame vaidinime manęs nebuvo. Po truputį žengdamas iš kambario į kambarį, atsidūriau virtuvėje, kur man po nosimi buvo pakištas puodelis kavos ir klausimas:
- Na, kaip, vis dar jokių žinių iš Jos?
- Ne, - atsakiau ir nukreipiau savo akis į puodelyje besisukančią juodąją skylę. Tokia pati žiojojo ir mano sieloje.
- O jos mama? Negi ji tau negali niekuo padėti? - Tomo akyse sublizgo vilties ugnelė.
- Bandžiau. Ji sveiksta, pinigus, kuriuos jai siunčia gauna, tačiau į banko sąskaitą. Jokio laiško, jokios žinios.
Stojo nejauki tyla. Receptoriai pajuto karčiai saldų kofeino skonį. Tokiu pačiu nevikriu rankos judesiu pakeltas puodelis grįžo į savo vietą.
- Na, žinai, gal ji užsiemusi, juk pats sakei, kad ji dirba aukle. O žinai kokie vaikai dabar. Jiems reikia skirti daug laiko, gal todėl ji ir nerašo? - iš jo tono buvo galima suprasti, kad jis pats netikėjo savo pasakytais žodžiais.
- Gal, bet jau kiek laiko praėjo. Net nežinau. O gal jai kas blogo nutiko?
- Abejoju. Blogiausia kas galėjo nutikti, kad surado kitą ir užmiršo tave, bet tuo abejoju, -  stojo ilga pauzė. - Na, net jei taip ir būtų, na žinai, yra kitų.
Po šių žodžių mane apėmė isterinis juokas. Ne todėl, kad buvo juokinga, o todėl, kad buvo skaudu. Juk tai galėjo būti tiesa. Tiesa, kurios nei vienas nenorėtume išgirsti.
- Ne, tokių kaip ji nebus. Pažiūrėk į mane ir suprasi kodėl. Net dieną vaikščioti vegiu. O ji mane priėmė toks koks esu. Tomai, po velnių, aš ją myliu.
- Žinau, juk tai tik prielaida. Gal tai net nėra tiesa. Beje, juk pats dažnai sakydavai tą frazę apie saviįtaigą. Tik vat nepamenu jos. 
Galvoje, tarsi laikrodyje, greitai pradėjo suktis maži dantračiai kabindamiesi vienas už kito tam, kad tik rastų tą mano pasimetusią frazę. Sąmonė dūzgė tarsi bičių avilys.
- Turi galvoje “saviįtaiga galingas ginklas. Tereikia mokėti jį tinkamai užtaisyti ir nutaikyti?”
- Taip, regis ši tavo frazė. Pabandyk gyventi su ja. Kaip anksčiau..
“Anksčiau niekada nebus” tarsi beprotė prabėgo mintis.  Saviįtaiga. Ne ji man nepadės, nes mane valdo baimė. Baimė, kad tas ginklas bus ištaisytas stiklo šuke ir nutaikytas tiesiai man į širdį…

Rodyk draugams

komentarai (7) | “Juodoji sielos skylė”

  1.   Dark angel rašo:

    Perskaičiau ir prisiminiau kažkada girdėtą frazę.. "Gyvenk šiandiena, tikėk rytojum" Kartais pakartojus kokį 100 kartų padeda..

  2.   liepziedis rašo:

    Aš taip pat laukiu, kad mano mylimoji sugrįžtų ir žinių iš jos mažai.
    Bet tas laukimas, viltis turbūt tik tai mane ir palaiko.

  3.   Emisa rašo:

    Ak ta meilė, turbūt dėl to šio jausmo taip nekenčiu, bijau ir vengiu. Jausmo, kuris sujaukia protą, mintis, o širdyje palieka tuštumą, pragręžia juodą skylę…

    Įrašas, kaip visada labai gražus.

  4.   Psichoopate rašo:

    Tu begalo viską labai gražiai aprašai…
    Įrašas sukėlė daug prisiminimų…
    Laikykis.

  5.   Kirvesni rašo:

    Kaip graziai.
    Laukiami zmones retai grizta.

  6.   MeDia rašo:

    "Anksčiau niekada nebus" tarsi beprotė prabėgo mintis.
    tekstas vertas cituoti.

  7.   TiltasPerAmzinybe rašo:

    1Jn 4,7 Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.

Rašyk komentarą