BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kada pasibaigia klofelinas…

Lietus tyliai taškydamas įkaitusi asfaltą užlieja žemę gaiva. Sėdžiu laikydamas arbatos puodelį ir girdžiu kaip lietaus simfoniją kartas nuo karto pertraukia automobilių duzgimas. Visa laimė, kad šiandien sekmadienis ir jų srautai nedideli. Už kelių žingsnių tarsi gyvenimas teka apdžiuvęs upelis, kuris keistai įsikomponuoja į tą visą drėgmę aplink. Galiausiai grįžtu į pokalbį. Žvelgdamas į tarp jos pirštų nykstančią cigaretę, bandau suskaičiuoti kelinta ši gali būti surūkyta per nepilną valandą. Galiausiai nustoju skaičiuoti, nes buvęs pilnas pakelis, sugniaužiamas kumštyje ir paslepiamas rankinėje.
- Prometėjau, ugnies turi? - mintimis grįžtu savaite atgal.
Pasikuitęs kišenėje ištraukiu degtukų dežutę ir pridegęs cigaretę ketinu eiti savo keliu, bet tas pats žmogus Teisingu, bet neminėtinu vardu stabteli mane ir paklausia:
- O pats netrauksi?
- Man, kaip nerūkančiam, ketvirčio pakelio per valandą gana, - atsakau numetęs kvailą dirbtinę šypseną ir su galvoje tebeskambančiu “Prometėjau” dingstu tamsoje, kol man dar liko šilumos ir neesu prikaltas prie uolos, kad alkani paukščiai lestų mano kepenys.
Pro šalį vos nenuskindamas veidrodėlio pralekia dar vienas juodas BMW gamybos karstas. Į orą paleidęs visą šūsnį keiksmų, dėl to idioto elgesio pasuku į kelią, kuris veda namo.
–//–
Kažkas į laužą įmeta dar vieną malką, kuri į atvirą nakties dangų paleidžia naują spiečių kibirkščių. Už nugaros girdėti, kaip lengvai ežero bangos mušasi į krantą. Šauni krūva draugų, ežeras, laužas ir žvaigždėtas, žvaigždėtas nakties dangus - kas gali būti geriau? Jaučiu kaip siela sušilusi nuo laužo šviesos pradeda giliausiame mano sielos kampe ieškoti vieno seniai pamiršto jausmo - ramybės. Deja, netikėtai jos paieškas nutraukia supypsėjęs telefonas, kuris atnešė žinutę nuo jūros. Deja, jame nėra nei apkabinimo, nei linkėjimų nuo Baltijos. Jame tėra tik liūdesys sumišęs su pykčiu ir skausmu. Į galvą vėl trenkia krūva minčių, o širdį pasiekia nemenka elektros iškrova.
- Yra, kaip yra. Nieko nebepakeisi, - bandau guosti save vis labiau jausdamas, kaip kyla tulžis. - Stenkis gyventi ateitimi.
Visgi žinau, kad man nėra taip lengva, kaip bandau sau įteigti ir tas depresijos liūnas aplink mane vis labiau gilėja, grąžindamas tai ką buvau numerinęs daugeliui metų - mano juodają versiją.
Galiausiai kiek aprimęs kartu su G., L., ir R. patraukiu bandyti užmigti.
Fone girdint nepertraukiamą G. taukškėjimą bandau bendrauti su jau beveik miegančia R., kol pažvelgęs jai į akis pasakau:
- Tavo akys tokios didelės… Ir tamsoje jos atrodo juodos.
Po šių žodžių smegenys iš tolimiausio vingio atvilko ir numetė man beveik pamirštą ištrauką.
“- Kokios spalvos jo akys? Prie to menko apšvietimo nesugebėjau įžiūrėti..
- Jo akys juodos.
- Turi galvoje labai tamsiai rudos?
- Ne, jo akys juodos. Akys - sielos veidrodis, o jo siela mirusi, tad neturėdamos, ką atspindėti akys užgeso ir tapo juodos…”

Visgi su R. akimis žaidė tamsa, o manosiose šviesa iš tikrųjų po truputį gęsta.
–//–
Namai. Gatvės vis dar papuoštos nuo buvusių vestuvių. Skaudančiomis rankomis pasuku vairą į kiemą. Žinau, kad kvailai elgiausi, kada nebegalėdamas suvaldyti savęs trečią nakties daužydamas kumščius į sieną ir rėkiau “kalė”, o lauke šaudė saliutus ir jaunavedžiams linkėjo ilgiausių metų.
Vis dar pamenu, kada Žvaigždutė išgirdusi apie šias vestuves pajuokavo, kad senstu, nes pirmoji mano meilė išteka, bet negalvojau, kad jas taip sunkiai pakelsiu, nes praeitis ims smūgiuos iš visų kampų: nuotakos Teisingu vardu poelgis prieš krūvą metų, prieš pat nosį užtrenktos durys atvežus širdį ant lėkštutės ir staigus mistinio padaro, kaip Elfė, dingimas iš mano gyvenimo vien tik pamačius mano atvaizdą nuotraukoje. “Ak, mielas širdžių karaliau, Snieguolė nusižudė suvalgiusi užnuodytą obuolį, tad tau belieka persmeigti sau galvą kardu, nes meilė šioje žemėje sutverta ne mums…”
–//–
Dvi savaitės. Dvi savaitės, kada mane nuo įsiučio priepuolių palaiko tik saujomis vartojami raminamieji. Dvi savaitės, kada užpuolu visus norinčius man padėti ir kalančius į galvą, kad turiu susiimti, nes “žmogus nepasirenka ligos, o pasirenką stresą”. Dvi savaitės, kada vėl pradedamos skaičiuoti bemiegės naktys. Dvi savaitės praradus šilumą, jausmus ir šalčiu numarinus sielą. Ir tik vienas keistas pokalbis.
Trečia ryto. Kada mano beprotybė jau buvo beperkopianti vaistų tramdymo ribas, telefonas gavo žinutę, nuo adresatės, kuri telefone ne bereikalo pavadinta Šventąja.
- Nori paskaitysiu eilėraštį? - išgirdau jos balsą, kuris iš raidžių karalystės persikėlė i girdimąją erdvė.
- Noriu.
Girdint lėtai dėliojamus žodžius strofa po strofos po truputį nusiraminau, kol paskutinis stulpelis išmušė mane iš vėžių:
“aš nieko neužmiršau
kad neišprotėčiau rašau
todėl ir todėl sakau
- MEILĖ YRA NE TAU”
.
Tiesa, kurią sau įkaliau į galvą nuskambėjo iš L. Degėsio eilėraščio žodžių. Belieka per prievartą panirti į sapnus ar pasislėpti ilizijose, bet skaudi tiesa žinoti tai, kad iliuzijos niekada nesieks realybės.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (5) | “Kada pasibaigia klofelinas…”

  1.   cinoberis rašo:

    Meniškas tekstas persmelktas beprotiško ilgesio, sielvarto ir nusivylimo. Laikykis, vyruti.

  2.   todėl ir todėl sakau rašo:

    sulaužytais dvasios kaulais
    braškėk protestuok prieš apgaulę

    nuo rytoj, panevėžy, savo naujam bute tavęs laukia freedom freedom freedom, o su tuo ir kitas gyvenimas. kitas gyvenimas, kuriame ir šviesių bus dienų ir daug neteisybės. tai elementaru, šaltis, blogis ir pyktis, pagieža, panikos, baimės atakos. bet aš sakiau ir sakysiu, tik tavo vieno pasirinkimas, kokiu kampu matysi visą tą aplinką. ar mėšliną gyvenimą, ar šviesų pasaulį, kur turi nemažai chebros, kuri tave 7/24 brangina ir palaiko :) tik mokėk gydytis tuos dvasios kaulus, turėk ir valios ir ryžto. aš žinau, kad tu pavarysi! už tikrą draugystę plastmasiniame pasaulyje, kieno čia žodžiai? ir mano ir tavo nuo šiandien. su Dievu, Sigitai.

  3.   MeDia rašo:

    Nemoku guost žmonių. Ir tikrai ne paguoda yra tai, ko tau reikia. Nesunku pajust kartų, juodą skausmą, bet ne tave vieną apvylė meilė. Ką čia apvylė - pirma pažaidė, įviliojo į pinkles, sakė “viskas visada nuo šiol bus gerai”, o tada sviedė kaip pianiną iš 9 aukšto. Kas nenužudo, padaro stipresniais. Pri va lai susiimt. Kad ir kaip vimdo tokie patarimai, kitos išeities paprasčiausiai nėra. Ir viltis. Kad kažkada ši savijauta bus tik koktus prisiminimas. Nenusisuk nuo draugų ir jie tau padės.
    :}

  4.   conscience rašo:

    Vesk savasias tieses ne i saulelydi,o i sauleteki.
    Sekmes. (:

  5.   Daigelis rašo:

    Man patinka skaityti tavo tekstus, jie suteikia Man stiprybės, drąsos… Niekada nemokėjau suteikti žmogui vilties, nemoku suteikti ir sau, bet manau, kad meilė tai tiesiog kaip žaidimas, vienas neatsargus poelgis ir jau game over, nebūtinai tavo, gali būti jos. Bet net kiekvieną žaidimą galima pradėti iš naujo, tad manau, kad su gyvenimu tas pats.

Rašyk komentarą