BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Liūdna būna (per) dažnai

Vienas, du, trys.. ir taip iki šimto. Šimto bemiegių naktų praleistų žiūrint į žvaigždes ir bandant visą chaosą sudėlioti į vietas. Deja, neturiu tos dieviškos galios antram didžiajam sprogimui, kad iš visos makalynės kažkas pagaliau susidarytų.
“Ir tamsą, ir skausmą regėti
Esam pasmerkti visi.
Nors norisi verkti ir rėkti
Žmogus, o ne Dievas esi…”

O visgi, šimtas gražus skaičius. Toks pilnas ir užbaigtas. Gal ta proga reiktų iššauti šampaną ir susėdus už vaišėmis nukrauto stalo nusilakti kaip kiaulei, kaip daro dauguma jaunuolių. Matyt tai ne man. Vis dar jaučiuosi per daug pririštas, nes negaliu nupjauti siūlo laikančio prisiminimų balastą. Galbūt kada nors tas siūlas suskeldės ir suplyš, o dabar belieka tik laukimas.
Kitame kambaryje suskamba telefonas. Pakėlęs galvą nuo kietos pagalvės žvilgteliu į laikrodį, kuris eilinį kartą šaiposi iš manęs: 03:03.. Pakėlęs ragelį išgirstu seniai girdėtą balsą.
- Sveikas gyvas, matau dar nemiegi.
- Sveikas, Tomai. O gal tiesiog pažadinai?
- Vadinasi išsigydei nemigą?
Mintyse vėl pradedu iki šimto. Šimtas. Taip, lygiai šimtas.
- Kas tau pasakė? - paklausiau sutikslinęs skaičiavimus.
- Draugai, kurie pasiilgo tavo vampyriško veido. - jo balse išgirdau rūpestį, - Kai laikaisi? Kas naujo?
- Justė išteka, - pasakau negalvodamas ką, - albumai tebestovi sukrauti kampe, nes niekaip neprisiruošiu jų išmesti. Taip kad nieko naujo.
- Tas ir neduoda ramybės?
- Aš nežinau atsakymo į daugelį klausimų. Tarp jų ir šis.
- Velniava. Laikykis žmogau, šią savaitę grįžtu, tad su kompanija ištrauksime tave iš tos gilios depresijos.
- Gerai. Pranešk, kada grįši. iki.
Padėjau ragelį nė neklausęs ką jis dar pasakys. Dar vienas iš mano nedaugelio blogų įpročių. Kitas gulėjo šalia telefono - migdomieji. 3 piliulės, kurias pavarčiau delne ir padėjau į vietą, nes jos man nepadeda.

Muzika visu garsu. Grėsmingi balsai ir žviegiantys gitaros rifai mano keturiuose sielos kampuose atstato laikiną ramybę. Vakarėja. Išeinu iš namų nepaisant to, kad lyja ir žaibuoja. Keistas žinojimas aplanko sielą - tik apkurtęs nuo triukšmo supranti ką reiškia tyla.
Vėl tvenkinio pakrantė ir vėl filosofavimas apie gyvenimą, kaip ir kitus šimtą tūkstančių kartų, tik šį kartą aš čia vienas. O ar galiu ką kaltinti dėl to? Ne, manau, kad ne. Šį kartą nepadeda ir sumautas tikėjimas, kad viskas bus gerai, nes kuo labiau tuo tiki, tuo skaudžiau tenka prisitrenkti į žemę.
Tuštėjant buteliui pamažu slopsta ištinusios rankos skausmas, kurios kas kart man supykus sminga į mūrinę sieną. Pats kaltas.
Pasigirsta dūžtančio stiklo garsas ir aš per rasotą žolę keliauju iš ten kur atėjęs. “Šukės laimę neša” - byloja senolių išmintis, tačiau nepaisant visko ant jų užminus labai skauda.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (4) | “Liūdna būna (per) dažnai”

  1.   Pooke rašo:

    Ei, laikykis. Viskas bus gerai, juk saulė vis dar tebedega, o pasaulis sukasi, taip pačiai kaip ir sukosi.

  2.   MeDia rašo:

    Labai skaudžiai. Keista, kad ne man vienai taip, vadinas - visi mes iš to pačio molio drėbti. Pakentėk. Nežadu, kad bus gerai, bet laikas privalo bent išgydyt.{:

  3.   biobv2 rašo:

    Kaip visada labai skaudžiai ir gražiai…taip ir toliau rašyk, senas mano drauge (:

  4.   Emilyt rašo:

    man patiko. pasaulis be pagrazinimo ir naiviu minciu

Rašyk komentarą