BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lok. Stauk. Šauk!

Spragtelėjus jungtukui, palubėje kabanti lemputė nenoriai mirksėdama paskleidžia savo šviesą po tamsiai nejaukų garažą. Kampe tebestovi dulkėmis ir vorantinkliais apaugęs motociklas, kuris kantriai laukia pavasario sezono, o šalia pora bemotorių jo senelių, kitaip žinomų, kaip dviračiai.
Ant grindų padėjęs dėžės su albumais išpučiu lauk viduje susikaupusį garą ir atsirėmęs į sieną klausausi, kaip nitroglicerino išplėstomis venomis cirkuliuoja kraujas. Priepuoliai darosi vis retesni, tačiau stipresni. “Negaliu dabar numirti - kiek darbo duobkasiams bus tokiame įšale duobę iškast” - nuleidžiu viską su ironija, nors žinau, kad ji šiuo atveju man nepadės.
Grįžus į kambarį nusivalau sniegą, kurį už lango siaučianti pūga vežimais verčia į pavasario pasiilgusią žemę. “Oras man nesvarbus” - pamąstau bandydamas nuo rankos nusiimti spaudžiamąjį tvarstį.
- Viskas gerai. Kraujas Jums atsistatys maždaug per mėnėsį. - ausyse tebeskamba kažkokios nežinomos gydytojos balsas.
Tikiuosi ji teisi, nes sprendžiant pagal esamą kraujo kiekį ant tvarsčio, panašu, kad mano organizme sausa, kaip Saharos dykumoje.

Kažkieno beldimas į duris, kaip dažną kartą, ištraukė mane į kvailą realybę ir nežinomybę - kas tokiu bjauriu oru be manęs dar gali vargintis kažkur eiti. Atidaręs duris gerokai nustebau - už jų stovėjo Tomas. Be žodžių mostelėjau ranka, kad užeitų, nes veido spalva rodė, kad jis gerokai sušalęs.
- Su Naujais metais tave! - džiaugsmingai tarė jis spausdamas man ranką.
Mintyse tarsi filmo trailer’is prabėgo Naujųjų metų sutikimo vaizdas - daug džiaugsmingų veidų, gera nuotaika, šokiai ir visame tame jaučiamas priešiškumas ir liūdesys. Galiausiai paskutiniame kadre buvo parodytas kalendoriaus lapelis, kuris rodė, kad jau kovas.
- Juk jau kovo vidurys. Ir, regis, per Naujus buvome susirašę.
- Na, taip. Bet juk kinų Naujieji metai yra.
- Na, jie buvo per Valentino dieną, - atsakiau numetęs kvailą pergalės šypseną. - Tau kavos ar arbatos?
Deja, mano klausimas išgirstas nebuvo, nes jo akys buvo nudelbtos į ant stalo numestą tvarsčio bintą.
- Kas nutiko?
- Nieko.
- Pjausteisi?
- Ar išprotėjai? Žinoma, kad ne.
- Man tas nepatinka. Tu pasikeitei. Per daug. Ir ne į gerąją pusę.
Jis keičiasi. Sulig kiekviena diena darosi vis atsargesnis, uždaresnis, tylesnis. Kuria išbandymus sielos draugei, kurios nesurado, renčia mūrines sienas, labirintus - tikrą kalnų tvirtovę, ir tikisi, kad jinai ras jį už visų užtvarų. Nusipelno A įvertinimo už sugebėjimus gintis nuo viėnintelės moters pasaulyje, kurią galėtų mylėti ir kuri galbūt kada nors pamiltų jį. Dabar jis lenktyniauja su ja… Ar ji spės rasti jį anksčiau, nei jis pasidarys galą?**”

Stojo nejauki tyla. Žinojau, kad jis sako teisybę, tačiau ką atsakyti nežinojau. Atrodė, lyg katė man būtų nukandusi liežuvį.
- Būdamas Londone mačiau Ją su mama. - bandė jis gaivinti pokalbį.
- Ir kaip joms ten sekasi? Mama sveiksta?
- Taip. Sveiksta. Visgi ten pažangesnė medicina. Taip, tai kainuoja daug, bet Ji dirba neblogai apmokamą darbą ir gana normaliai verčiasi.
- Ji turi vaikiną, tiesa? Todėl su manimi nutraukė visus ryšius po kurio laiko, kai tik išvažiavo?
- Neklausk šio klausimo, jei nesi pasiruošęs išgirsti atsakymo.
Pažvelgus į jo veido nesunkiai buvo galima išskaityti, kad atsakymas nebuvo neigiamas.
- Svarbiausia, kad ji laiminga. Mano Sniego Karalienė niekada nebuvo iš tų pigių kekšių, kurias būdavo galima dulkinti papirkus buteliu vyno ir keliais nuvalkiotais komplimentais. Jai puikiai seksis.
- O kaip tau pačiam sekasi?
- Ji išvažiavo, nauji santykiai, sugriuvo palikdami dar vieną skylę sieloje, tad beliko tik žudyti Zahirus ir laukti pavasario, kada keliai bus tinkami važinėti motociklu.
- Matau, kaip tu juos žudai, - atsakė jis iš po stalo paspirdamas tuščią “žalių devynerių” butelį. - O motociklas. Juk tu vairuotojo pažymėjimą turi automobiliui, kurį ir nusipirktum pardavęs vadinamąjį “plieno žirgą”. O gal nori, kad tau būtų tas pats, kas tėvui?
- Tai ne tavo rūpestis… Aš numirsiu vistiek - mano laikas ateis.

Vos išlydėjus svečią ir uždarius lauko duris mano kumščiai eilinį kartą stojo į mūšį su mūrine siena. Ir eilinį kartą pralaimėjo. Ledo kompresams šaldant rankas, viduje pyktis virė, tarsi dervos katilas pragare. “Visi nusikaltę turi kentėti! Kentėti taip, kaip kentėjau aš per juos! Žmogus Teisingu vardu turi kentėti!”.

- Laba diena, - kuo galėčiau padėti paklausė daili registratorė užsivilkusi baltą medicinos darbuotojos chalatą.
- Taip, norėčiau pereiti komisiją, kuri išduotų leidimą šaunamajam ginklui laikyti…

** R. Bach “Tiltas per amžinybę”

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Lok. Stauk. Šauk!”

  1.   Ryy rašo:

    Skaitau vis dar, Sigitai.
    Ir vis taip pat skaudžiai. Nesikeiti tu.

  2.   Cukrinis Dangus rašo:

    Skaičiau ir niekaip negalėjau atsitraukti.

Rašyk komentarą