Geri vyrukai finišuoja paskutiniai

Eilinis vakaras. Tuščias tamsus kambarys, kuriame kariauja vienatvė ir skausmas. Grotuvas kelintą kartą iš eilės groja Placebo “Running Up That Hill”. Beklausydamas jaučiu, kaip su kiekvienu žemo garso tvinksniu suspurda širdis. Jei tik tokią dar turiu krūtinėje. Jaučiu, kaip nuo puodelio su arbata, stovinčio ant stalo šalia kortų kaladės, mano rankas pasiekia šilti infraraudonieji spinduliai. Keistas kontrastas. Šilta arbata, kurią geria šaltas žmogus, o už lango lyja šaltas lietus, kurio sušalę lašai daužo mano langą. Netikėtai dainos ritmą sudarko šaižus tarsi kiro, kuris išsigandęs perspėja apie pavojų, klyksmas. Sekundę guliu nesuprasdamas iš kur atsklido garsas, kol galiausiai po pasikartojimo suprantu, kad tai durų skambutis.
Nesuprasdamas kas čia tokiu oru, gali turėti noro ateiti pas mane nerangiai nuslenku iki durų ir net nežiūrėjęs pro akutę plačiai jas atidarau. Pajuntu, kaip mano rankos pradeda drebėti ir mano paties kūnas grimzta į sąstingį. Žmogus stovintis už durų - Ji. Noriu pakelti ranką ir pats sau įgnybti norėdamas patikrinti ar nesapnuoju, bet suprantu, kad mano ranka nenori pakilti nuo rankenos. Bet to ir nereikėjo.
Vos pamačiusi mane Ji puolė į glėbį ir stipriai priglaudė savąsias lūpas prie manųjų. Lūpas, kurių skonį pamiršau, kada Ji išvyko. Pastebėjau, kad iš Jos akių pabiro maži kristalai, kokie krito už lango. Galiausiai atgavęs žadą pakviečiau Ją į vidų.
Sėdint greta ir žvelgiant į manosios Ledo Karalienės akis pajutau, kaip kūną užliejo jauki šiluma, tačiau kažkoks neramus balsas viduje rėkte rėkė, kad viskas nėra taip gerai, kaip atrodo. Žodžių mums nereikėjo. Užteko ir akių kalbos, kuri pasakė daug daugiau. Regis ta tyla būtų trukusi visą amžinybę, bet Ji nukreipusi žvilgsnį į grindis pašnibždomis kreipėsi į mane:
- Atleisk. Atvažiavau atsisveikinti.
Nepajutau, kaip rankoje laikytas puodelis nukrito ant žemės, padarydamas nedidelį, upelį, koks riedėjo ir mielosios skruostais.
- Nesuprantu. Bet tu juk ką tik grįžai.
- Ne. Atleisk už tylą ir skausmą. Aš viską paaiškinsiu. Aš grįžau pasiimti mamos. Paskui kartu su ja išvyksiu atgal.
- Greit? - mano žvilgnis taipogi pjaustė grindyse skylę.
- Dar prieš Naujuosius metus. Atleisk.
Jos rankos apsivijo mano pečius ir sunkios ašaros lėtai prasiskverbdamos pro drabužius tiško į mano sielą. Sedėjau ją apkabinęs ir meldžiau, kad tai būtų tik slogus košmaras, tačiau mintys, tarsi širdžių karaliui, kardu badė galvą leisdamos suprasti, kad tai jau pabaiga: ji dings iš gyvenimo, iš širdies, iš prisiminimų - išnyks, tarsi sapnas ryte…

Rodyk draugams

Už lango eilinis tamsus vakaras. Aš vėlei atidaręs langą vaikiškai svajingai žiūriu į dangų su viltimi, kad tuoj iš dangaus pasipils mažos snaigės, kurios šoks savo šokį, nutviekstoje žibintais, gatvėje. Bet kaip dažniausiai ir būna paprastoms, žmogiškoms svajonėms nelemta išsipildyti. Ir kartais čia vien noro neužtenka.
Parduotuvių vitrinose mirgėte mirgančios girliandos, Kalėdinės akcijos, nuolaidos ir kiti niekai jau užkrėtė daugumą šventine nuotaika. Tik ne mane. Net televizijos pinigams krauti, pradeda ruošti šventinę programą, kurioje rodys pabodusius filmus, kuriuos dauguma matė iki dešimties kartų. Tačiau yra ir geroji medalio pusė. Prieš šventes žmonės padaro tai, ko šiaip dauguma nedaro kitu metų laiku - užsikrečia gerumu. Tada pasipila aukojimai vaikų namams, senelių namams, vargstančioms šeimoms. Vien dėl to galima norėti, kad šventės truktų visada, nes pakantumo ir gerumo mums stebėtinai trūksta.
Keista suprasti, kad visoje šioje Kalėdinėje mėsmalėje niekas manęs neveikia. Matyt šventinei nuotaikai užrakinau duris ir išmečiau raktą. O netgi jei ir rasčiau, vargu ar jas norėčiau atrakinti.
Dėl ko taip įvyko galime tik spėlioti. Dėl praėjusių Naujųjų metų sutikimo, dėl praėjusių Kalėdų sutikimo. Gal.
Kalėdos susitaikymo metas. Šią mintį būčiau ir pamiršęs jei ne mintis, kuri tarsi kalvis plaktuku daužo man galvą. Pykti ant Jos ir nepykti. Pykti nelabai yra ir už ką - ji nieko nepadarė. Bet būtent dėl šios priežasties ir pykstu.
Nieko nedarymas vardan draugystės išsaugojimo ir visiškas abejingumas žmogui, su kuriuo praleidai linksmiausias savo gyvenimo dienas yra daug didesnė bausmė ir įžeidimas negu pasakyti šimtai piktų žodžių…

Rodyk draugams

Tris kartus pabeldęs į duris stoviu koridoriuje laukdamas, kada jos atsidarys. Blanki šviesa, krisdama ant turėklų žaidžia šešėlių teatrą, kuris truks iki ryto, kada pirmi saulės spinduliai įsiverš pro nedidelį langą. Man čia patiko. Juk šešėlių teatre aktorius buvau ir aš. Deja spynoje trakštelėjo raktas ir plačiai pravėręs duris man ranką ištiesė Tomas.
- Sveikas, visgi pasinaudojai mano kvietimu. Na, nestovėk, užeik į vidų.
Prieškambaris. Mažybė blanki lempa, uždaryta po dideliu stikliniu gaubtu, aplinkui siuntė laužytus šviesos spindulius. Deja, šiame vaidinime manęs nebuvo. Po truputį žengdamas iš kambario į kambarį, atsidūriau virtuvėje, kur man po nosimi buvo pakištas puodelis kavos ir klausimas:
- Na, kaip, vis dar jokių žinių iš Jos?
- Ne, - atsakiau ir nukreipiau savo akis į puodelyje besisukančią juodąją skylę. Tokia pati žiojojo ir mano sieloje.
- O jos mama? Negi ji tau negali niekuo padėti? - Tomo akyse sublizgo vilties ugnelė.
- Bandžiau. Ji sveiksta, pinigus, kuriuos jai siunčia gauna, tačiau į banko sąskaitą. Jokio laiško, jokios žinios.
Stojo nejauki tyla. Receptoriai pajuto karčiai saldų kofeino skonį. Tokiu pačiu nevikriu rankos judesiu pakeltas puodelis grįžo į savo vietą.
- Na, žinai, gal ji užsiemusi, juk pats sakei, kad ji dirba aukle. O žinai kokie vaikai dabar. Jiems reikia skirti daug laiko, gal todėl ji ir nerašo? - iš jo tono buvo galima suprasti, kad jis pats netikėjo savo pasakytais žodžiais.
- Gal, bet jau kiek laiko praėjo. Net nežinau. O gal jai kas blogo nutiko?
- Abejoju. Blogiausia kas galėjo nutikti, kad surado kitą ir užmiršo tave, bet tuo abejoju, -  stojo ilga pauzė. - Na, net jei taip ir būtų, na žinai, yra kitų.
Po šių žodžių mane apėmė isterinis juokas. Ne todėl, kad buvo juokinga, o todėl, kad buvo skaudu. Juk tai galėjo būti tiesa. Tiesa, kurios nei vienas nenorėtume išgirsti.
- Ne, tokių kaip ji nebus. Pažiūrėk į mane ir suprasi kodėl. Net dieną vaikščioti vegiu. O ji mane priėmė toks koks esu. Tomai, po velnių, aš ją myliu.
- Žinau, juk tai tik prielaida. Gal tai net nėra tiesa. Beje, juk pats dažnai sakydavai tą frazę apie saviįtaigą. Tik vat nepamenu jos. 
Galvoje, tarsi laikrodyje, greitai pradėjo suktis maži dantračiai kabindamiesi vienas už kito tam, kad tik rastų tą mano pasimetusią frazę. Sąmonė dūzgė tarsi bičių avilys.
- Turi galvoje “saviįtaiga galingas ginklas. Tereikia mokėti jį tinkamai užtaisyti ir nutaikyti?”
- Taip, regis ši tavo frazė. Pabandyk gyventi su ja. Kaip anksčiau..
“Anksčiau niekada nebus” tarsi beprotė prabėgo mintis.  Saviįtaiga. Ne ji man nepadės, nes mane valdo baimė. Baimė, kad tas ginklas bus ištaisytas stiklo šuke ir nutaikytas tiesiai man į širdį…

Rodyk draugams

Nuo šalto asfalto grindinio pakėlęs galvą matau švininį dangų, kuris regis tuoj vėl pradės verkti, kaip verkė prieš porą valandų. Keldamas savo nerangų kūną nuo auksinio kilimo pajuntu, kaip jo drėgmė ir šaltis po truputį geriasi į vidų užpildydamas ir pačias mažiausias sielos kertes. Nesvarbu. Šaltis praeina, žaizdos užgyja ir lieka tik nuoskaudos, bei prisiminimai. Taip jau sudėliota ta mūsų sukurta sistema, kuri visų mūsų nenaudai vis dėl to veikia.
Pilkos gatvės spindinčios auksu ir vėjo šokamas tango su krentančiais lapais pradeda savo hipnozės seansą. Prieš akis vėl skrenda viskas, kas tik neseniai buvo išgyventa: dar viena vaiduoklių naktis, kurios liepsnose deginau vaikiškai nelaimingą meilę, pikto forso šūksnis mane pakasti, Vilnius ir raudonplaukis angelas, kurį jame sutikau.
Blyksnis ir vėl tik žibintų apšviesta gatvė. Raudonas motociklas, tarsi ugnimi besipjaudantis drakonas su dviem degančiom akim praskriejo palikdamas mane stovintį vidury besisukančių lapų sukurio.
Įdomu ką pasakytų Buda ar kiti šventieji pamatęs mane čia stovintį - vienišą ir šaltą? “Arbatos, kavos ar šiaip šilumos jums pasiūlyti?” - būtų visai mielas ir priimtinas variantas iš jų lūpų. Tik deja, kaip visada suprasčiau, kad visi gėrimai šalti - juos sunku pašildyti, kai tokios kainos už bet kokią šilumą, dujas, elektrą. O šilumą reikia rasti pačiam. Tik kur?
Žingsnis po žingsnio į galvą tarsi strėlės pradeda smigti mintys apie netobulai sudėtą gyvenimo ir tikėjimo aparatą. Ateiname į gyvenimą prieš savo norą (juk niekas mums nesako, kad kentėsime ir visai neklausia norime gimti ar ne), išeiname taip pat - tai vadinama puikiu gyvenimu. Ateiname į pasaulį savo noru, o išeiname kažkieno kito valia - tau pažadėtas dangus, bet jei gyvenimas tau pabos ir pakelsi prieš save ranką - nelaimėli, degsi pragare. Logika. Jos man visada visur stigo.
Galiausiai mintys nusėda į dugną ir palengva ateina ramybė. Buda ir kiti šventieji, žvelgdami į mane, maloniai šypsosi. Viduje buvęs šaltis pradeda garuoti (visgi apkabinimai gali sušildyti sielą, kad ir trumpai). Porą kamščių įpaustų į ausis padaro mane visiškai kurčią nuo įkyriaus aplinkinio pasaulio, o maža dėžutė, kurioje įkalinta muzika pradeda vartyti Džeinės dienoraštį…

Rodyk draugams

Kiekvieną dieną po truputį pradedu jausti, kad šaltas rudens vėjas vis dažniau belsdamas į langą praneša, kad neužilgo susitiksime: vienišas rudeniškas žmogus ir Jo didenybė Ruduo. Keista suprasti, kad viskas ką planavai ir ko tikėjausi griūva it kortų namelis. Vis dar negaliu pamiršti jos žodžių, kuriuos ji mėgdavo dažnai kartoti, net tada, kada būdavo beviltiškai sunku “tik niekada neprarask vilties”.. Deja, jaučiu, kad vilties pas mane lieka mažiau ir mažiau. O vilties kumščiu neįmuši.
Vėlus vakaras. Temsta. Kaip koks senas girtuoklis vilkdamas patemptą koją, judu namo. “Būtų ji kartu abu smagiai pasijuoktume, kad aš toks nevykėlis ir lygioje vietoje sugebėjau koją pasitempti” - pamanau pats sau mintyse ir nejučiom pajuntu, kaip vėl skauda. Su mintimi, kad vyrai neturi parodyti emocijų bet kokioje situacijoje paskubu prie durų ir kišenėje pradedu ieškoti raktų.
Kelis kart spynoje apsisukęs raktas vėl pasislepia kišenėje vos įžengiu į kambarį, kuriame kaip visada tamsu. Ilgainiui bėgant laikui tamsa ir vienatvė tapo geriausiomis mano draugėmis ir palydovėmis, kiekviename gyvenimo žingsnyje. Galiausiai jos būtų užvaldžiusios visą mano gyvenimą, jei ne nuolatinis draugų dėmėsys ir bandymai ištraukti mane į dienos šviesą.
Patamsyje nusigavęs iki virtuvęs pasiduodu ir nuspaudęs jungtuką uždegu šviesą. Pasikrapštęs po vaistinėlę galiausiai randu porą piliulių, kurios turi sugebėti palengvinti mano skausmus (jei ne dvasinius, tai bent fizinius), kadangi dabartinė mano būsena primena nusenusio šuns priešmirtinę agoniją.
Praėjus keliolikai minučių ir pajutus, kad piliulės pradėjo savo darbą įsitaisau svetainėje ant sofos ir rinkdamas telefono numerį stebiu, kaip mobiliojo telefono ekrano spalvos nudažo lubas, naikindamos pabodusią juodą spalvą.
- Tomai čia aš. Aš sutinku. Rytoj ateisiu..

Rodyk draugams

Visą mūsų gyvenimą vienaip ar kitaip riboja taisyklės: etiketas, eismo taisyklės, moralinės dogmos, pagal kurias palaipsniui yra sukuriama žmogaus kultūra. Esant vienų taisyklių stygiui ar jų nepaisant kultūra iškrypsta arba visai dingsta. Tačiau kaip ir visada yra išeitis: būti geram ir tas taisykles apeini, arba būti blogam ir jas laužyti. Žinoma galima jų laikytis, bet tai neišvengiamai gali grėsti smegenų masės virtimu į sirupą…
Visos taisyklės, kaip ir žmonės turi silpnąsias vietas, kurias galima apeiti ir pasidžiaugti, kad neesi blogas. Taisyklių apėjimą galima palyginti su katino pralindimu pro tvoroje esančią skylę: jei pralindo galva - teoriškai turėtų pralysti ir katinas (nebent jis bus per daug storas. Tokiu atveju lauks dietos laikotarpis užstrigus tvoroje). Kad būtų aiškiau galime tai aiškintis pagal elementarų pavyzdį. Sakykime policininkas vietiniam chuliganui uždraudė piešti grafiti ant prekybos centro “Maxima” sienų, tačiau nieko neužsiminė apie kitus pastatus.
Reiškias ant jų piešti galima.
Apie taisyklių laužimą žino visi, tad per daug plėstis nereikia. Atskirai galima kalbėti apie eismo taisyklių laužimą. Dažnam vairuotojui negalioja stop, šalutinio kelio ar greičio ribojimo ženklai, nereikia praleisti pėsčiųjų, o ką čia kalbėti apie posūkių signalo rodymus (tiems, kurie nežino ar neprisimena - tai tokia maža ilga svirtelė kairėje vairo pusėje). Taigi kalbos apie karą keliuose nesiliaus tol, kol patys neįgausime kultūros (tiek vairavimo, tiek banrdravimo).
Pradėkime keistis dabar, kad mūsų vaikams ateityje nebūtų gėda prisipažinti, kad jie gyvena čia, Lietuvoje.

Rodyk draugams

Garažas. Vienintelė vieta, kur galiu pasislėpti nuo kepinančio vasaros karščio. Šalia šaltas it ledas juodas plieno žirgas, kurio remontas sugeba mane išplėšti iš įkyrių, į galvą nuolat lendančių minčių. Gaila, bet kaip žadėjo Ji per atostogas nesugrįžo. Net nepranešė kodėl. Jokio laiško, jokios žinios - nieko. Džiugina tik tai, kad Jos mama gauna jos siunčiamus pinigus ir po truputį taisosi. Gal kai jai bus geriau ir Ji sugrįš. Belieka tik tikėti ir laukti..
Taip man besėdint garaže išgirdau skambantį durų skambutį. Viltingai tikėdamasis, kad tai Ji atvėriau duris. Deja, ten buvo Tomas, senas mano draugas.
- Sveikas, kaip tu gyvuoji? Jei pats iš namų niekur neišeini, sumaniau pats pas tave ateiti.
- Svečiai visada laukiami, užeik į vidų.
Jei kas ir galėdavo mane pralinksminti tai tik jo vizitas, kadangi jis norėdamas galėdavo ir akmenį prakalbinti.
- Kaip jai sekasi? Dar negrįžo?
- Deja ne, - atsakau liūdnai žvelgdamas į stalą ant kurio guli numestas  nuotraukų albumas su geriausiais mūsų prisiminimais, - jokios žinios negavau ištisus du mėnesius.
- Nenusimink, žmogau. Beje pameni kaip jūs abu susipažinote?
Šis klausimas išties mane suglumino. Tiek daug skausmo teko abiems iškęsti, tačiau to niekaip negalėjau pamiršti.
- Žinoma pamenu. Tada buvo karšta vasaros diena ir abu nulėkeme iki ežero pasimaudyti. Staiga ežero viduryje išgirdau pagalbos Jos šauksmą ir nuskubėjau į pagalbą.
- Taip tu nuskubėjai gelbėti, kai ji skendo, nors pats vargiai mokėjai plaukti. Bijojau, kad tada gelbėdamas ją pats nežūtum…
- Bet nežūvau kaip matai, - atsakiau pats nepajusdamas kaip šypsausi.
- Taip ir dar kokį bučinį, kaip padėką gavai! - išgirdau iš Tomo, kuris kone kvatojo. - O tu visada sakydavai, kad geri vyrukai finišuoja paskutiniai. Na, gerai, seni, turiu eiti. Gana depresuoti, prisimink, kad tavęs draugai laukia. Iki.
Jam išėjus galvoje nuolat sukosi paskutinė jo frazė “geri vyrukai finišuoja paskutiniai”. Sena ir nuvalkiota frazė, kuri apvainikuodavo mano vienatvę ir liūdesį vėl iš naujo sukosi mano galvoje su vienu paprastu klausimu ir jo atsakymu:
- O kodėl geri vyrukai visada finišuoja paskutiniai?
- Todėl, kad blogieji visada randa kaip apeiti taisykles…

Rodyk draugams

Lengvai padėjęs galvą ant kieto medinio pagrindo žvelgiu aukštyn į lieknų, nuo vėjo siūbuojančių, eglių viršūnes. Žydru dangaus skliautu keliauja vienas, kitas debesis kartas nuo karto uždengdamas besislepiančią saulę. Vakarėja. Dažniausiai tokiu laiku čia ateinu pasedėti ir pamąstyti, tačiau šį kartą gniuždantis skausmas surakina galvą, tarsi norėdamas pasakyti, kad iš jo gniaužtų neišslys nei viena mintis. Tačiau jam vis labiau silpstant pasipila srautas minčių, panardindamas mane į gilų transą.
“Būdamas švelnus niekada nieko nepasieksi” - kažkada sakė man viena mergina. Niekada jos žodžiais netikėjau. Matyt ir netikėsiu. Švelnumas egzistuoja nepaisant visų šio laikino pasaulio blogybių, tik ji per kvaila tai suprasti. Gaila, bet to ji niekada ir nesupras..
Kamuolio bumsėjimas ir garsiai ištartas mano vardas grąžina mane į laikiną realybę, vadinamą gyvenimu. Apie pilką asfalto kelią vešinti gausi žaluma primena apie neišvengiamai artėjanti metų sezoną, kurio aš visai nelaukiu..
- Na, žmogau, jau suplanavai, ką veiksi vasarą? - linksmu ir optimistišku balsu paklausia draugas.
- Taip, - atsakau neatitraukdamas žvilgsnio pilkos kelio masės. - Liūdėsiu…

Rodyk draugams

Į kambario sieną, pro nedidelį užuolaidos tarpelį prasiskverbęs saulės spindulys, tarsi padalina kambarį į dvi dalis. Vienoje pusėje karaliauja tamsa, kitoje veržiasi saulė, kuriai nė motais, kad užtrauktos užuolaidos reiškia “mažiausiai noriu tave matyti”. Galiausiai neapkęsdamas tokio įžulumo išeinu.
Žingsniuodamos senomis siauromis gatvelėmis jaučiu praeities dvelksmą: girdisi grindiniu važiuojantys vežimai ir bešūkaujantys gatvėje žaidžiantys vaikai. Tačiau neilgai tenka man ją jausti - kažkokie neaiškūs šūkaliojimai plėšte išplėšia mane iš vizijų. Baras, iš kurio sklindanti muzika, tarsi muses prie medaus, vilioja lankytojus. Su ironija niuniuodamas “nes nieks niekada nemylėjo manęs” praveriu duris ir aš.
Senas barmenas manęs paprašytas įpila taurę raudono vyno. Sukūriuodamas vyną lėtai peržvelgiu visą gyvastį, kurią tik galima rasti tokiame užkampyje itin gražią pavasario dieną. Mano akims užkliūva viena atokiau sėdinti mergina, kuri visą laiką žiūri į mane. Susitikus mūsų žvilgsniams iš jos lūpų išsprūsta šypsena palydima koketiško mirktelėjimo akyte. Tarsi koks dieglys, skausmas perveria širdį. Greitai baigęs gerti vyną susimoku ir staigiai nešdinuosi pro cigarečių dūmų debesis į tyrą orą, tikėdamasis, kad ta mergina neseks iš paskos. Skausmas.. Dėl ko jis.. Nejaugi dėl Jos..?
Grįžęs namo pažvelgiu į sienoje vis labiau tystantį saulės blyksnio paliktą ruožą. Ant stalo gulinis atvirukas iš Jungtinės Karalystės su linksmai besišypsančiu zuikiu ir užrašu “Happy Easter” priverčia nusišypsoti. Gaila, bet kaip žadėjo per atostogas Ji negrįžo..
Galiausiai priėjęs prie lango atveriu užuolaidas ir lėtai sekdamas tingiai dangumi slenkančius debesėlius suprantu, kad noriu kuo greičiau ją išvysti namie.. Jei ne dėl savęs, tai bent, kad paskutinį kartą galėtų išvysti savo mamą..

Rodyk draugams

Kaip gražu miške/ Vasaros laike/ Paslaptinga ir gražu…

Deja, maestro, Jūsų akys daugiau neberegės šio apdainuoto gamtos grožio. Negailestingas likimas pasiglemžė Jus ir paguldė į šaltą motulę žemę, iš kurios visi mes atėjome. Regis jau viskas buvo praeityje - negailestingas ir klastingas vėžys buvo nugalėtas, tačiau šią liūdną penktadienio naktį palikote mus.
Jūsų muzika davė mums visiems tiek daug, kad sunku net įsivaizduoti. Kiekvienas gatvėje sutiktas praeivis pradedant nuo skustagalvio “skinheado” iki inteligentiškai atrodančio senjoro sugebėtų paniūniuoti “Kaip žydėjimas vyšnios” priedainį. Kiekviena Jūsų daina spinduliuodavo šilumą, gėrį, meilę gimtai kalbai ir kraštui, o kvartetas “Tarp girnų” daugumai padėjo išgyventi sunkų Sovietų Sąjungos spaudimo laikotarpį, kada trūko ironijos ir kažko tikro. Anglija turėjo Pink Floyd, o mes turėjome Jus.
Net ir dabar, Jums išėjus, lieka aišku, kad Lietuvoje dar ilgai skambės V. Kernagio dainos ir kiekvienoje mažoje širdyje gyvens ugnelė užžiebta Jūsų prisiminimui ir pagarbai.

Amžiną atilsį, Jums, gerbiamas maestro..
Tegul šį vakarą ant kiekvienos palangės uždegta žvakė primena, kokį žmogų prarado Lietuva..

Rodyk draugams