BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Perpetuum Mobile

You can’t feel the heat until you hold your hand over the flame
You have to cross the line just to remember where it lays
You won’t know your worth now, son, until you take a hit
And you won’t find the beat until you lose yourself in it

Rise Against - Satellite

Į stotelę, cypindamas stabdžius, sustoja sovietmetį pamenantis autobusas, dvelkiantis valerijonu ir validoliu. Peržvelges visas laisvas vietas, atsisėdu paskutinėje eilėje ir bandydamas užgniaužti nerimą, pradedu analizuoti autobuse darniai susirikiavusią pensininkų armiją, šiuo metu kovojančių paskutinę savo kovą - už gyvenimą. Tačiau, variklis, paleistas vos gimus ir patyrus gydytojų smurtą nėra sustabdomas. Nors tai ir gerai, nes nėra didesnės bausmės žmogui už amžiną gyvenimą…
Išlipęs stotelėje sutikrinu laiką. Dar 15 minučių. O mintys galvoje nerimsta, klausdamos, kokį velnią aš čia darau, bet prieš akis vėlei išnyra merginos Teisingu vardu veidas, sakydamas, kad aš bailys, nes bijau sutikti savo praeities vaiduoklius. Norėdamas tiek jai, tiek sau įrodyti, kad taip nėra, su drebančia širdimi patraukiu ten, kur stūksojo mano senojo gyvenimo alfa ir omega.
Štai ir ji. Tolumoje, žalia striuke apsirengusi, mojanti mergina, kuri vietoje “labas”, stipriai mane apkabina, palikdama mane abstulbusį, kaip žmogus gali taip šiltai pasveikinti asmenį, kuris paskutinis kelis metus elgesi mažų mažiausiai šiurkščiai.
- Nežinau, tu gal kokį radarą įsitaisiusi turi ar mane seki? - paklausiu, stebėdamas, kaip lyg šalia tekantis upelis iš jos plaučių pasipila nuodingų dumų takas.
- Ne, o kodėl klausi? - paklausia ji juokdamasi.
- Nes visada parašai tuo momentu, kai man yra sunkiausia.
Per akis prabėga šiltos vasaros dienos, Vilnius, Bekešas ir dailią šypseną turinti žaliaakė merginą, kurios fantomas iš darbarties sklaidosi, kaip pašnekovės į atmosferą paleidžiami cigaretės dūmai. Žinau, kad dėl viso to yra nemažai mano kaltės, bet savigrauža konstatuoto fakto pakeisti nesugebės.
Pasineriant į apmąstymus ir grįžtant atgal, nejučia praeina kelios malonios valandos ir miestą pradeda gaubti tamsa. Taip pat šiltai atsisveikindamas, padėkoju Jai už maloniai praleistą vakarą ir suprantu, kad mano gyvenimo ratas, priartėjo prie tos padalos, kada praeitis grįžta į dabartį. Visai kaip mada.
* * *
- Mes jums paskambinsime. - pasako daili, besišypsanti brunetė laikydama mano cv rankose.
Žinodamas, ką reiškia šita nuvalkiota frazė, padėkoju ir išeinu pro duris savais keliais, dar nežinodamas, kad po kelių dienų šią moterį vadinsiu viršininke, o mano pažįstamų žmonių ratas pasipildys dar keliais naujais žmonėmis.
Dirbant asmenims, kuriems pagrindinis gyvenimo variklis yra “pinigų darymas”, nejučiomis supranti, kad ir pats nesi kas kita, kaip tam tikra pinigų suma, kurią jie mato išmokėdami atlyginimą arba tai, ką savo kruvinu darbu tu uždirbi jiems. Nei vardo, nei pavardės - apgailėtina ir graudu, kaip žmonių vertybės (meilė, laimė, sveikata ir šeima) sutelpa į nedidelę popieriaus skiautę, valdančią ištisų nacijų likimus.
Taip, galima vadinti mane naiviu. Dažnai tai girdžiu. Tačiau kiek tikro belieka, kai pamatai, jog visas tavo gyvenimas buvo vardant didesnio pelno, asmeniniais tikslais, o draugai ar šeimos nariai, tėra tik besieliai padarai, užsidėję pajacų kaukes, tyliai besišaipantys iš tavo siauraprotiškumo, bei čiulpiantys pinigus. Taip, tai tuštybių mugė, tačiau pagal demokratijos principus dauguma neturi pataikauti mažumos nuomonei, tad kiekvieną rytą sveikindamas saulę, keikiu sustabarėjusią sistemą ir kovodamas su savo principais dirbu, tyliai maldaudamas netapti eiliniu, valiutos pavergtu zombiu.
* * *
Atsirėmęs į turėklus, stebiu, kaip apačioje lyg skruzdės, vienas paskui kitą bėgioja žmonės, tarsi nebyliai rėkdami, jog laikas yra pinigai, todėl reikia skubėti.
- Žinai, aš nesuprantu jos. Ji pasakė, kad ją prisijaukinti reikia labai daug laiko, o atstumti ir užmiršti gali labai greitai. Aš mokiausi psichologiją ir žinau jos gyvenimo istoriją, tačiau man iki dabar tai labai keista. Kaip taip gali būti.
Ji šalia atsiremia į turėklus ir kartu žiūrėdama į tą beprotišką kadrilį atsako:
- Žinai, jeigu žmonės nori, randa įvairiausių “atmazų”. Pažiūrėk į mane. Šitiek metų tavo principai buvo aukščiau ir siuntei mane nefik, bet žiūrėk. Aš visvien neatstojau. Ir esu čia.
Šitie žodžiai buvo tarsi keletą mėnesių lauktas antausis, kurio man taip trūko, kad grįžčiau ir realybę ir praregėčiau. Praregėčiau, nes savigrauža buvo aukščiau už paprastą, bet skaudžią tiesą, kad dalykai, dėl kurių sunkiai ir ilgai kovoji, nėra lengvai prarandami.
* * *
Vakaras. Lėtai pravėręs namų duris peržvelgiu visiškai tuščią butą. “Vienatvė, tau, kaip genijui teikia pilnatvę” - atsklinda kadaise praeityje išgirsti žodžiai. Taip, suteikia, bet to, kad per daug nėra sveika.
Po šalto vandens srove nusiplovęs žaizdotas rankas, užsikaičiu arbatinį vandens ir pasiemęs taburetę įsitaisau balkone, stebėti vakarėjančio kiemo gyvenimo. Pievoje lakstantys vaikai, už rankų susikibę vaikštančios porelės ir jaunuoliai, daugiau mažiau apgertais snukučiais yra kone kasdieniniai aktoriai, diena iš dienos besisukantys tame pačiame gyvenimo variklyje. Spragtelėjęs arbatinio mygtukas praneša apie užvirusį vandenį ir netrukus iš balkono reginiu mėgaujuosi, gurkšnodamas čiobrelių arbatą, kurią mielu noru pakeisčiau skysta duona, tačiau duoti pažadai sau sustabdo nuo šio bereikalingo nervinių lastelių žudimo.
Traukiant giliau į naktį iš horizonto dingsta vaikai, kurie grįžta namo pas mamas, žiūrėti animacijos ir gerti pieno su sausainiais ir porelės, kurios pasiryžo arba gerinti Lietuvos demografinę situaciją, arba pildyti kontracepcijos gamintojų kišenes. Kadangi alų degustuojantis jaunimas nėra pats įdomiausias reginys ir aš savo lokaciją iš balkono pakeičiu į patalus, kuriuose užmerkęs akis išmesiu keletą valandų savo gyvenimo, kad gauta energija padetų išlaikyti sveiką protą, grįžus namo ir girdint tik vienišų namų tylą.
* * *
- Žinai, sakoma, kad einant pro tą arką reikia sugalvoti norą.
- O tas noras ar išsipildo?
- Bent man tai tikrai išsipildė.
- Na, bet kokiu atveju nieko neprarasiu.
Dabar teliko sulaukti, kada mintyse išgirsiu: “iki noro išsipildymo liko 3.. 2.. 1..”.

Patiko (5)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Perpetuum Mobile”

  1.   pynga rašo:

    patiko :)

  2.   gliocchiverdi rašo:

    paprastais vaizdiniais ir žodžiais taip gražiai ir giliai sužaista.

Rašyk komentarą