BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ponas Niekas prieš panelę Mizantropiją

Stambiais lašais nuo stogo krenta vėsus vasaros lietus. Tyliai nusikeikęs, pro atviras garažo duris, neslėpdamas pagiežos, stebiu, kaip mažos balos virsta nedideliais upeliais, kurie tekėdami susijungia vieni su kitais ir galiausiai nuteka savais keliais. Aš nevisada nemėgau lietaus. Pamenu, kaip būdamas mažas lyjant lėkdavau šokinėti per balas, permirkdamas iki paskutinio siūlo lašo, nepaisydamas netgi to, kad galiu peršalti. Man buvo gera. Gera gyventi iliuzijų pasaulyje, tarp smėlio pilių ir draugų, kurie tada dar atrodė tikri.
Bet tada susidūriau su… juodu katinu besisukiojančiu man apie kojas, kuris, kaip ir aš garaže slėpėsi nuo lietaus, žmonių šaltumo, automobilių triukšmo ir kito velnio, kuris vadinosi rutina. Laikas čia sustodavo. Nuolatinė prietema, tvyranti dėl langų nebuvimo išmušdavo laiko jausmą ir priimdavo taip jaukiai, kaip mama priima savą vaiką. “Žmogui tinkamiausios spalvos yra tamsios - juoda, pilka, mėlyna” - sumėžavo kažkur viena ausimi pagauta mintis, kuri tada pasirodė idiotiška. Juk kasdien nesirengsi, tarsi per gedulą. Bet, kaip ir visada bėgant laikui supratau tos minties vertę - juk juoda spalva sugeria visas kitas spalvas.
Tarsi pritarimą savo minčiai, išgirdau vaiduoklišką melodiją, kuri sklido nuo lentynos, ant kurios buvo padėtas mano telefonas. Skambino nežinomas numeris, tad kilo mintis, kad skambina eilinis “sielų supirkėjas”, pardavęs savo sielą, kažkokiai stambiai korporacijai ir ieškantis aukų, kurių sielas dar galėtų pagrobti už tai, kad neišlėktų iš darbo ir vienu žingsniu priartėtų prie savo svajonės. Taip, gyvename tokiais laikais, kai mūsų gyvybė ir vertė matuojama ne padarytais darbais, turimais įgūdžiais ar gabumais, o valiuta - eurais, doleriais, rubliais ar litais. Jei pinigų neturi ar esi kitoks nei visi - esi tik eilinis niekas. Tokiu buvau ir aš. Buvau tik dar vienas ponas Niekas - nematomas valdžiai, visuomenei, o kartais ir pats sau…
Atsiliepiu, nors man tas nebūdinga. Kitame ragelio gale pradeda čiauškėti švelnus moteriškas balsas, klausiantis kokio mobiliojo operatoriaus paslaugomis dabar naudojuosi ir kokius planus gali pasiūlyti jie. Pokalbis buvo trumpas - “Ačiū, manęs nedomina” ir padėtas ragelis. Anksčiau taip pasielgęs jausdavau prastai - juk žmonės dirba savo darbą, o šitaip pasielgdamas galiu juos užgauti, tačiau ilgainiui visa tai išnyko. Dabar esant prastai nuotaikai galėčiau įkyruolius išdėti į šuns dienas. Ir tai darau, bet tyliai, mintyse, kadangi mama mane išmokė kultūros ir to, kad kvailiams reikia duoti kelią.
Šitaip pamažu Niekas susipažino su panele, kurios vardą savyje nešioja didelė dalis pasaulio gyventojų - Mizantropija. Jei jį būtų žmogus, tai ji atrodytų, kaip įspūdinga biseksuali žaliaakė brunetė, daužanti visiems savo partneriams širdis, tik dėl to, kad tai malonu daryti. Tikriausiai vien dėl šio, jos palaido būdo jiedu ir kovoja mano viduje, siekdami išstumti vienas kitą.
- Ė, gal turi parūkyt? - pertraukia minčių tėkmę iš kažkur atskridusi frazė. Kiek aukščiau nuo gatvės plytelių pakėlęs žvilgsnį išvystų itin intelektualiai atrodantį, sportiškai apsirengusį jaunuolį, kuriam, kaip aksesuaras puikiai tiktų beisbolo lazda.
- Nerūkau, - atrėžiu ir nueinu tolyn, palydimas nustebusio žvilgsnio, kad ant šio margo svieto dar yra žmonių, kurie savo plaučių neteršia dervomis ir neremia mirties pelno.
Kuo toliau, tuo lietus smarkėjo ir mintis pasiimti skėtį atrodė gerokai protingesnė negu buvo išeinant iš namų. Bet, kas padaryta, tas padaryta. Permirkęs nuo galvos iki kojų slinkau gatve akimis viltingai ieškodamas bent vienos autobuso stotelės, nors žinojau, kad šiame kvartale autobusai nevažinėja. Svarbiausia tuo metu buvo viltis. Pralekiantys automobiliai tyčia ar netyčia mane papildomai apliedavo vandeniu, kas kėlė mano pyktį ir tenkino panelę Mizantropija, tačiau netikėtai už nugaros išgirdau cypiančius automobilio stabdžius ir puikiai pažįstamą balsą.
- Lipk greičiau vidun.
Tai buvo Tomas. Vos Įlipus į automobilį nosį pradėjo kutenti saldus kvepalų aromatas, kas leido daryti išvadą, kad jis šalia savęs turėjo dailiosios lyties šturmanę.
- Kavos, arbatos, o gal rankšluostį? - nusijuokė.
- Na, jei galima, norėčiau visų trijų. - atsakiau į mažą nosinę mėgindamas sutalpinti visą savo plaukuose esančią drėgmę.
- Ką gi, važiuojam. Būsi šturmanas.
- Tai vieną šturmaną pakeitei kitu?
Nežymus raudonis nutvieskęs jo veidą ir į šoną lakstančios akys išdavė, kad jis yra nustebęs ir pasimetęs, tik niekaip negalėjau suprasti kodėl.
- Žmogau, aš nesuprantu apie ką tu šneki.
- Šneku apie moteriškų kvepalų kvapą, kuriuo persigėręs tavo automobilio salonas.
- Nuo tavęs nieko nepaslėpsi, po velnių, - tarė jis kvatodamasis. - pažadu, kad kai bus laikas tave su ja supažindinsiu, o dabar sakyk, kuriuo keliu sukti, kad tavo namus privažiuočiau, nes šitam rajone aš žalias, kaip agurkas.
Nemėgau, kai žmonės po mano užduoto klausimo nukreipdavo temą, tačiau šį kartą iš jo linksmos nuotaikos ir reakcijų supratau, kad sekantys klausimai būtų bergždžias burnos aušinimas, kadangi atrodė, jog jis skraidžioja padebesiais, akimis danguje rašydamas tos laimingosios vardą.
Uždarius buto duris, dar nespėjus nė persirengti sausais drabužiais, virtuvėje pasigirdo išsijungiančio virdulio garsas. Gurkšnojant gerokai persaldintą arbatą, mintyse prabėgo dienos vaizdai.
“- O tu žinojai, kad dažnai žmonės prieš mirtį dažnai mato prieš akis pralekiantį gyvenimą, tarsi pagreitintą filmą? - kadaise manęs paklausė mano Sniego Karalienė.
- Snieguole, o ko dar tikiesi? Titrų?
-Taip, gyvenimas ne filmas, todėl matome jo vaizdus, o ne bereikšmes pavardes…”.
Laikrodis ant riešo rodė du dvejetus ir du nulius. Tai buvo laikas, kada abi viduje miegančios priešingybės pamiršdavo savo nesutarimus ir susitaikusios užmigdavo. Lėtai užtraukiau užuolaidą, mintyse tardamas:
“Mieli ponios ir ponai, šiandienos vaidinimas baigtas. Kito pasirodymo laukite rytoj…”.

Patiko (4)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Ponas Niekas prieš panelę Mizantropiją”

  1.   Angel rašo:

    Labai didelę žmonių dalį (ką ten didelę, visus dirbančius) galima priskirti sielų supirkinėtojų grupei. Ir net gi drįsčiau teigti, kad dalis iš jų dirba ne tam, kad prisikastų prie kokios didingos svajonės, o kad tiesiog turėtų galimybę egzistuoti šitam purvinam pasaulėly, tik tiek. Ir taip, šiam pasauly daug lemia pinigai, labai daug. Neturi pinigų, turi atsisakyti daug, bet ne visko. Kai kurie dalykai tiesiog neįkainojami pinigais. O mizantropija, drįsčiau teigti, tėra kaukė ir gynyba, visai kaip tamsinti akiniai nuo saulės. Būdas pateisinti save, kad slepiesi. Bet kartais turi eiti į patį bjaurasties vidurį, nes kitaip prisiplosi prie pakraščių ir slankiosi taip visą likusį gyvenimą.

Rašyk komentarą