BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Psicho-Dievinis.

Lietui lengvai gaivinant žemę, tarsi mantras kartodamas “And the rain will kill us all...” pagaliau pasiekiu pirmąjį erotinių skulptūrų parką po atviru dangumi, skirtą visai šeimai. Atsisėdęs ant pirmo pasitaikiusio suoliuko stebiu, kaip žmonės keiksnodami blogą orą nardo po balas ir pyksta ant savęs, kad užmiršo pasiimti skėtį. Stebėdamas besikeičiančius praeivius, kuriems nė akies krašteliu neateina mintis užmeski akį į visai šalia sėdintį mane pradedu jaustis, lyg būčiau Dievas, kuris juos suveda ir išskiria, skirsto socialinius vaidmenis, darbus ir vien pažvelgęs į akis gali pasakyti ką jie mąsto ir apie ką svajoja. Nors ne. Meluoju. Dievas neserga nemiga - jam nereikia pabudus penktą ryto žiūrėti į seniai nebaltintas lubas iki pradeda skambėti žadintuvas. Šiuo atveju aš buvau tik vaiduoklis nerandantis sau vietos, kurio santykiai su abiem Dievais jau seniai gerokai pašliję. Galbūt todėl, taisydamas bent vieną santykį per Jaunimo Dienas apkabinęs geriausią draugę kartojau kažkokio protingo vienuolio ištartus žodžius, kad krikščionybė nėra religija.

- Tau viskas gerai?
Ramiai nuo akių pakeldamas kepurę, kuria slepiau veidą nuo saulės, išvystu mažiausiai norimą matyti veidą.
- Ne, kaip matai, numiriau, o lavoną paliko ant saulės sudžiūti, kad koks suknistas filantropas savo namus mano iškamša galėtų papuošti.
Stebėdamas, kaip nepageidaujamojo žmogėno fizionomija neįprastai išsikreipė pakilau ir lėtu  žingsniu pradėjau linguoti tolyn nuo jo.
- Ką, tu jau gali normaliai paeiti? - atsklido nuostabos pilnas jo balsas.
- Juk daugybę kartų jums kartojau, kad man žaizdos greitai gyja.
- Tu kažkoks antžmogis.
- Aš vampyras. Nesimato? - paklausiau pirštu rodydamas sau į veidą, kurio baltume švietė pora nuo nemigos įraudusių akių. Prie viso to norėjau dar piktai sušnypšti atkišęs iltinius dantis, bet kadangi buvo diena, kaip vampyras būčiau atrodęs mažų mažiausiai idiotiškai.
- O aš galvojau…
- Taip, matau, kad tu tai retai darai, - atkirtau nespėjus nė baigti sakinio apie (tikriausiai) antropologinę žmogaus kilmę.
- Kas tau yra, po galais? - pastebėjau, kaip balso tonas pustoniu pakilo aukštyn. - Mums tu  rūpi, o kaip tu elgiesi?
- Mums? - pasitikslinau. - Turi galvoje save ir savo sušiktą ego, didesnį už Eifelio bokštą? Spėju, nebūtų kas nors pranešęs, kas atsitiko, tai iki šiol kokiam Lietuvos užkampyje tą savo šliundrą ir būtum dulkinęs. Susikišk tą rūpestį į vieną vietą ir dink iš kur atėjęs. Hit the road, Jack!
Baigdamas sakinį pradėjau mėgautis tobulu audiovizualiniu deriniu - savo balso variacijos ypatumais ir vis labiau liūdnėjančiu jo veidu.
- Jei taip nori…
- Be lietuvių kalbos moku dar dvi. Gal tau jomis pakartoti? Atleisk, bet idiotų dialekto neišmokau, nors masiškai augant jūsų populiacijai, mintys jį mokytis vis dažniau aplanko.
Galutinai palaužtas jis nusisuka ir nueina. Pergalė! Galit iššauti šampaną ir užtraukti tris milijonus (iš kurių vieni emigruos, o kiti nuo mokesčių išstips), bet sąžinės balso aidas atneša pasisakymą, kad blogai pasielgiau jį taip įskaudindamas ir kad per daug pasikeičiau į neigiamą pusę. Žinau, kad tai yra teisybė, tačiau, kol už savo skylėtus jausmus negavau kalašnikovo, tai yra vienintelis būdas apsiginti nuo mane supančių idiotų.

Antra valanda nakties. Išlipęs iš vandens stebiu, kaip nakties tyloje paskendęs ežeras, tarsi antklode, apsigaubia tirštu rūku. Paskubomis apsirengęs su kolega, klebonu, grįžtame į kleboniją, kurioje pasidarę porą puodelių kavos keliaujame į palapinių miestelį pakeisti savo budinčių kolegų.
Liepsnojantis laužas, besispjaudantis žarijomis, kas kartą į jį įmetus dar keletą pliauskų, keistai ramino. Stebint jį galėjai laikinai užsimiršti, kad ant mus kojų, dėl savanoriškos kelių parų nemigos, palaiko tik kava, o naktimis gyvai besijuokiančių vaikų balsus pakeičia, vaiduokliškieji, palydimi bevėju krūmu šlamesiu.
Vienodu ritmu, tuštėjant ir pilnėjant puodeliuose esančiai kavai, kietėsi ir pokalbio temos, kurias kartas nuo karto pertraukdavo atodūsis, su kuriuo atmosfera pasipuošdavo dervų ir nikotino debesėliu. Pradėjus kalbėti apie baltus arklius, ilgainiui buvo pereita prie baltų kačių, dar vėliau prie merginų, kurias įbauginę vaiduoklių istorijomis, turėjome lydėti miegoti į ant piliakalno esančią bažnyčią, bet anksčiau ar vėliau, tarsi bumerangu, buvo grįžtama prie vieno ir to paties - Dievo.
- Aš netikiu likimu. Man vien ta idėja, kad už tave viskas yra suplanuota iš anksto, yra svetima. - pasakiau tarsi norėdamas nukreipti temą kita linkme.
- Ta mintis svetima ir man, bet pripažink, kad viskas turi grandininę reakciją. Lyg niekas nevykstų be prasmės.
Tai buvo tiesa. Seniai norėjau nukirpti, tas marionetės virves, už kurių buvau tampomas neaiškiais tikslais, bet moiros vis nepaskolindavo savo žirklių.
- Tokiu atveju, kiekvienas iš mūsų turime tam tikrą tikslą.
- Taip, turime. Tik koks jis, dažniausiai sužinome ne iš anksto.
Galvoje pradėjo suktis minčių konvejeris. Kaip žmogaus, kuriam likimas ant kaktos užrašė skaičių “13″ (Carve my name in my face… To recognize! Such a pheromone cult to terrorize!), į sielą įdėjo pesimizmą palydimą liūdesio, kelią nuklojo rožių spygliais ir dar pridėjo dovaną, kuri kartu yra ir prakeiksmas, turi misiją padėti ir gelbėti žmoniją ar pasaulį, užuot jį griovęs..? Tikriausiai tai tik dar vienas kvailas retorinis klausimas į kurį gali atsakyti, tik filosofai, apie kurių didybę primena ant kapo padėtos akacijų šakos.

Temo. Buvo pats tas laikas išeiti grynu oru pakvepuoti visiems naktiniams padarams, kurių gyvybės šaltinis buvo naktinio dangaus skleidžiamos žvaigždžių dulkės. Tarp jų buvau ir aš. Galva vis dar užte ūžė mintimis nuo pokalbio, kuris dar kartą peilio ašmenų aštrumo fraze prakirto gyti bepradėjusią žaizdą.
- Labas, netrugdau?
- Labas, ne.
Įprastai prasidėjęs pokalbis sakinys po sakinio, vis labiau panašėjo į sunkų, juodą debesį, kuris bet kurią akimirką galėjo prapliupti. Ilgai laukti ir nereikėjo. Rankose vartomas, puolusio angelo piešinys vėl prikėlė nesenos praeities prisiminimus, apie kuriuos, kaip ir liūdną, katino dalią, persekiojančią mane jau ne pirmi metai, pasiguodžiau savo pašnekovei.
- Nesuprantu žmonių. Štai draugas per pusmetį pakeitė jau trečią panelę ir vis dar skundžiasi, kad blogai…
- Geriau jau tiek, negu nei vienos, - atkrido atsakymas iš anos ragelio pusės.
Drykst. Pasijutau, tarsi vėl gulėčiau ant ligoninės lovos, o maloniai besišypsanti slaugė į plastikinį maišelį lašintų paskutinius kraujo lašus, nekreipdama dėmėsio, nei į tai, kad man skauda, nei į tai, kad aš mirštu. Neturėdamas nuotaikos, toliau kalbėti, pasakiau, kad noriu baigti pokalbį ir pašnekovė, matyt, supratusi, ką pasakė, ėmė atsiprašinėti, bet vietoje to, ką atsakiau, ji išgirdo, tik duslų pypsėjimą.
Gurkšnodamas alų klausiausi draugo monologo, kurio pagrindinė tema buvo jo nelaiminga meilė (Love is like a hurricane/ You know it’s on the way / You think you can be brave/ Underneath the waves / If life is just a dream / Which of us is dreaming / And who will wake up screaming).
- Gali paaiškinti, kodėl ji taip elgiasi? - paklausė jis pasisukęs į mane.
- Žmogaus, aš ne ekstrasensas. - nusijuokiau. - Galiu įvertinti tik psichologiniu požiūriu pagal jos elgesį, bet man reikia daugiau detalių, nei tiek kiek papasakojai.
Jis pridėjo daugiau detalių, pagal, kurias buvo aišku, kad simpatizuojama mergina, buvo naivi paauglė vis dar tikinti dantukų fėjomis, seneliais šalčiais ir kitais mistiniais herojais, kurie kartu su gimdytojais ir vaikinais, kuriuos traukė Barbės išvaizda, ją išlepino tiek, kad ji pati nebežinojo, ko nori. Išklausius mano diagnozę ir patarimus, jo galvą, matyt, apšvietė apvaizda ar tas, dvylikos laipsnių alus, kurį gėrėm ir jis paklausė:
- O kaip tau pačiam sekasi su panom? Vis dar vienas?
- Taip, vienas. Džiaugiusi laisve ir galimybe, apie kurią kalbėjo (man regis) Dostojevskis.
Melavau. Vienatvė ir skausmas slėgė labiau, nei bet kada, bet neketinau to pasakoti, nes nuojauta rėkte rėkė, kad per dieną antro dūrio, į šiuo metu jau pažeistą vietą galiu ir neatlaikyti.
Prisiminęs televizijos mokymą, kad alkoholis, deja, nešildo su bendra-sugėrovu (o stebukle!) tiesiu žingsniu patraukėme namų link.
- Tai iki ryt, - pasakė jis spausdamas man ranką.
- Ne, ryt nebūsiu. Kelioms dienoms išvažiuoju į Druskininkus su vadovais pailsėti…
Jis klausiamai pažvelgęs į mane linktelėjo galva linkėdamas sėkmės ir apsisukęs nuėjo. Tada eidamas namo dar nežinojau, kad ši kelionė man suteiks ne tik gausybę šaunių įspūdžių, bet ir atrakins naują gyvenimo tarpsnį, kuriame į minčių srautą, smarkiau nei kadaise, sugrįš kadaise sau duotas trečiasis pažadas.

Skambutis likus keletui minučių iki naujos dienos pradžios dauguma būtų sutrikdę, supykdę ar sukėlęs kitas neigiamas emocijas, nebent tai avarinis atvejis, kada tavo stogas dega, skęsta ar galų gale važiuoja. Taip būtų buvę bet kam, tik ne man, todėl žvaliai nusiteikęs pakėliau ragelį.
- Sveikas, nemiegojai?
- Sveikas, ne. Man dar anksti.
- Girdėjau persikraustei. Kaip naujas butas?
- Jaukus, kad ir pakankamai tamsus. Man, kaip žinia, pats tas. O geriausia tai, kad gyvenu visiškai kitame miesto gale ir mano naujos koordinatės žinomos vos porai žmonių.
- Aš galvoju apie tą patį? O kas toliau?
- Apie tą patį. Kas toliau? Slėpynės. Abu pasislėpime skirtinguose miesto rajonuose ir jei, kada netyčia susitiksime gatvėje per klaidą apsimesime, kad vienas kito nepažįstame ir viską pradėsime iš naujo ir taip iki begalybės.
- Nemanai, kad reikėtų susitaikyti arba bendrauti iš mandagumo? Juk pats sakydavai, kad reikia draugus laikyti arti…
- O priešus dar arčiau. Žinau. Šiaip, mes nesusipykę. Ir aš negaliu prie savęs laikyti to, kad man neegzistuoja. Aš negaliu laikyti NIEKO.
- Žinoma, tai tavo gyvenimas ir tu renkiesi, kaip jame tvarkytis, - pasakė jis užleisdamas vietą linksmesnėms temoms.
Nutilus balsui iš anapusinės, plastmasinės kriauklės pusės vėl likau vienas su tamsa. Akis į akį žvelgdamas į mėnulį, krėsdamas smegeninę ieškojau būdų, kuriais galėčiau įveikti liūdesį, deja, suvokimas akis badė (I’ve left behind this little fact: You cannot kill what you did not create) - ne mano miestas, ne mano žmonės. Ir aš pats ne tas - prakeiktas, persekiojamas ir nesuprastas. Viskas, kas man lieka, tik spaudžiant rankoje Benedikto kryžių, tyliai kartoti: vade retro, Satana! Vade retro.

Patiko (2)

Rodyk draugams

komentarai (6) | “Psicho-Dievinis.”

  1.   Laurynas rašo:

    Skaitant Jūsų kūrybos straipsnius visada įsijauti į pagrindinio herojaus vidinį pasaulį. Velniškai naudingas talentas tai, ką jauti, perteikti per dirbtinę pluksną ant balto popieriaus, ar sėdint prie šviečiančio monitoriaus ir maigyti mygtukus :) Eh tas to vaikino ego… net stogą rauna. Kaip vienas protingas žmogus yra pakartojęs, “Te pasikaria poetai” dėl tokių proto dangoraižių :)
    O kas dėl stovyklos-šaunu, kad ištvėrei visus sunkumus, nors jie ir paveikė Tave.

    Skaitydamas paskutinius skirsniuus pasijaučiau, kad kažkuriam aprašytam veiksme esu net ir aš įtrauktas. Jei klystu, pataisyk prašau.

    O pabaigai norėčiau pasakyti, kad, brol, eilinį kart sužavėjo įvykių ir jausmų perteikimas. Kada nors turėsiu knygą su Tavo parašu :)

    P.S. Per šią frazę nuoširdžiai nusijuokiau:

    “Galit iššauti šampaną ir užtraukti tris milijonus (iš kurių vieni emigruos, o kiti nuo mokesčių išstips)…” nuostabus pastebėjimas.

  2.   Ryy rašo:

    Ak, seniai laukiau tavo tekstų. Ir laukti tikrai buvo verta.
    Ar man atrodo, ar jau geriau valdai žodį? Stilistika daug patrauklesnė ir klaidelių vos viena kita. Šaunu.
    Tematika man patinka “Sielų benamiai” - taip vieną savo novelę pavadino vienas pažįstamas. Šis pavadinimas tiktų ir tavo darbui.
    Džiaugiuosi, kad ieškai ramybės. Ir ne bet kur, o religijoje. Aš taip beieškodama buvau nusigavus iki vienuolyno Kretingoj.

    Lauksiu kitų tekstų.

  3.   Anonimas. rašo:

    Kartais žmonės pasako tokius žodžius, kurių pasakyti nenori. Tas kandumas ne visada vietoje ir laiku. Taigi, atsiprašymus reiktų priimti.
    Dėl trečiojo pažado, tebunie, bet ar kam nors tai išeis į naudą, nebet žadi išgelbėti visą pasaulį, tame tarpe ir save.
    So, good luck for you.

  4.   Amber rašo:

    Primena šiuolaikinį Liudą Vasarį.

  5.   agnė rašo:

    Labas Sigitai,

    Tavo tekstus visuomet įdomu skaityti.Jie nepanašūs į visas tas istorijas,kuriomis numarginti ne tik blogas.lt puslapiai ,bet ir kiti internetinius dienoraščius talpinantys tinklapiai.Stilistika,manau,daugeliui priimtina,patraukianti.Visuomet atrodo,jog rašai ne tam,kad iš savęs išspaustum gerą istoriją ir už tai kažką gautum atgal.O šitaip rašyt tau išeina savaime,kas manajam žodyne būtų įvardyta kaip talento turėjimas.Tu jį turi.
    Būtų smagu kadanors laikyti taviškę istoriją rankose.Nesvarbu ar ji būtų sudėliota iš atskirų tačiau iš pirmo žvilgsnio atskirų siužetų ar veikėjų.Perskaičius bent kelis iš jų,visuomet justi tavo individualus rašymo stilius,kažkokia sąsaja tarp visko kas parašyta.
    Žemai lenkiuos.
    nenustok rašyt

  6.   jigoku rašo:

    Labai žavu…
    O dar ir Slipnkot! ;D

Rašyk komentarą