BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rėk 2009 (Pošventinė jausmų eutanazija)

Po kojomis išgirstu, kaip trupa betono pagrindas ant kurio sėdžiu. Žinau, kad bet kuriuo metu jis gali įlūžti paleisdamas mane laisvo kritimo pagreičiu ant apačioje gulinčios plytų krūvos, bet net ir tai nesustabdo manęs ateiti čia ir užlipti ant seno apgriuvusio garažo stogo. Laikina ramybė - ją galiu rasti čia, klausydamas medžių ošimo, palikus piktus žmonių veidus ir ryšio priemones už kelių kilometrų.
Deja, net ir ši vieta, kurioje susikerta plona linija tarp mirties ir gyvenimo nesugeba iš smegenų vingių išvaryti minčių, kurios diena iš dienos tarsi godūs kraujasiurbiai sunkia mano gyvybės syvus atimdamos miegą, nuotaiką ir jausmus.
- Palauk, patylėk! - surinka ant manęs draugas. - Leisk man susivokti tai ką tik pasakei.
Matau, kaip jo rankose dreba butelis. Nežinau tai nuo šalčio, kuris prasiskverbia pro apgriuvusias sienas ar nuo to, ką tik ką jam pasakiau,
- Jei negali jų nugalėti, paprasčiausiai belieka prisidėti, žmogau, - su nuliu emocijų atsakau aš ir išgėręs paskutinį alaus gurkšnį paleidžiu butelį į medžių tankmę.
Grįžtant pajuntu, kaip sustingę pirštai pamažu atgauna judrumą. Priešingai nei mano draugo amas. Visgi, tai mano sveikata, mano gyvenimas ir kiti nieko negali padaryti ir pakeisti. Tiesi briauna iškrypo ir susilankstė zigzagais ir vargu atsiras Sizifas, kuris imtųsi ją tiesinti. Switchback
Rytas. Pro važiuojančio automobilio langus, į kuriuos atsitrenkia pasiklydusios kamikadzės snaigės keičiasi apsnigtų miškų masyvai, kuriuos kartais nuo karto pakeičia miesteliai, su iš žemės išnirusiais namais, kol galiausiai horizonte pasirodo žibintų šviesomis sudegintas didmiesčio dangus. Išlipęs užtrenkiu duris ir užsidėjęs vieną iš penkių savo kaukių patraukiu tolyn per vis dar apsnūdusias gatves. Vaidinimas turi tęstis..
- Tau gal gyventi atsibodo? - paklausia nustebusi kaimynė, nugirdusi mano pokalbį su kolega.
- O kas negerai?
- Naktį pačiais pavojingiausiais miesto rajonais vaikščioti gali tik beprotis.
Rusiška ruletė. Kiekvieną vakarą išeidamas iš namų jau nebeketinu grįžti į juos. Bet net ir žinodamas tai, kas kartą rizikuoju. Žaidimas sekasi - būgnas sukasi, tačiau kulka dar neiššovė, paskelbdama šacho ir mato.
Dar vienas rytas, kada kenčiant beprotišką galvos svaigimą pasiekiu spintą, kurioje sudėti mano vaistai. Pora piliulių nuo skausmo pusryčiams ir į kelią - ilga diena prieš akis. Stotelėje įlipęs į autobusą nužvelgiu jame sėdinčius keleivius - pora senelių ir viena jauna mergina su ausinėmis ausyse, linguojanti pagal taktą. Skurdoka minia, tačiau nėra laiko apie ją mąstyti, nes laikas išlipti. Įžengiu į pustuštę stotį. Pora apsauginių, komunalininkas šluojantis sniegą ir vienas kitas keleivis laukiantis savo autobuso primena prieš kelias minutes matytą publiką.
Kelios dešimtys minučių ir autobusas su trimis keleiviais jau lekia autostrada link “pasakų miesto”, kuriame man kartu taip gera ir taip skaudu. Rankoje spausdamas bilietą, bandau nuraminti iš krūtinės norinčią iššokti širdį, nes pasąmonė iškeldama į viršų prisiminimus sako, kad susitikimo scenarijus bus toks pat, kaip ir paskutinį kartą. Skirtumas tik tas, kad šį kartą nebus durų, kurias bus galima užtrenkti.
Išlipus iš autobuso tarsi drebulys, per kūną nuėjo keista nuojauta. “Sutiksi tai, ko visai nesitiki” - kuždėjo ji. Ir ji neklydo, kada su R. ir V. keliaujant iki stotelės išvydau porą, aštuonis metus, dieną iš dienos matytus veidus. Bet čia, užuot nurimusi ji dar labiau pagyvėjo, nes, kaip vėliau paaiškėjo, mane ir Žvaigždutę, dėl kurios čia atvykau teskyrė keli žingsniai.
- Patogu 4-ame trūle? - telefono ekrane švietė Jos sms.
- Ir tu čia? Kur?
- Vidurinėse duryse.
Mano veidą nušvietė retai matoma šypsena. Keistas sutapimas, tačiau geriausiems draugams atsitiktinai susitikti viename taške nesutrugdo nei dešimtys tūkstančių žmonių, nei keturračių metalo laužų krūvos, nei milžiniško miesto betono džiunglės.
Kino teatre lėtai gesinant šviesas didžiuliame ekrane vienas po kito pradeda keistis filmai, kuriuos palydi plojimais, susižavėjimo šūksniai ir juokas. Tik aš visoje toje masėje išskirdamas mažai emocijų, kartas nuo karto žvilgtelėdamas į laikrodį bandau nusiraminti. Žinau, kad šalia manęs sėdinti Žvaigždutė nerimauja ne ką mažiau, tačiau mano retai klystanti nuojautą ją mato, kaip vieną iš konkurso nugalėtojų.
- Aš tau kaip talismanas, - pajuokauja Jai grįžus su antruoju apdovanojimu.
Šaltas vakaro vėjas paglosto plaukus. Lūkiškų aikštė. Stovėdamas žibintais apšviestame centre akimis ieškau iš tamsos atklystančio merginos silueto. Ledinis apkabinimas ir atsisėdę ant šešėlyje skendinčio suoliuko bandome užmegzti pokalbį, nors jau važiuojant čia žinojau, kad tai beprasmiška (taip, aš esu naivus kvailys).
- Tu pasikeitei.
- Žinau. Ir yra tik du žmonės, kurie nesupranta, kad šie pasikeitimai naudingi ir padeda man neišprotėti, - atsako ji, žvelgdama kažkur į tolį, kaip ir didžiąją pokalbio (nors labiau tai priminė monologą) dalį.
“Du kvailiai - galbūt taip reikėjo sakyti”. Žinojau, kad visi sakyti žodžiai atsimušę į tylos sieną, nepasiekė širdies, tad į šiltą jos delną įdėjęs du medalionus pakilau eiti.
- Prašau, nelydėk manęs. Žinau, kad to nori.
- Nenoriu.
Pakeliui vienas po kito užsidegantys žali šviesoforo signalai leido eiti per gatvę (matyt Žvaigždutės dovana veikia!). Regis, ėjau vienas tuščiomis miesto gatvėmis - skausmo užgesintos ir ašarų užlietos akys nebematė, nei automobilių, nei žmonių, tik pilką grindinį ant kurio krito oranžinė žibintų šviesa. “Kai leidiesi prisijaukinamas gali tekti ir paverkti…”
Kišenėje vienas po kito pypsėjo telefonai pranešdami apie gautus pranešimus. “Ateisi?” - klausė adresatė pavadinta šventąja. Žinojau, kad pakelti nuotaiką tokiu atveju gali tik ji, tad prikalbėjęs sergančią R. eiti kartu iškeliavome į iš anksto nurodytą susitikimo tašką.
Bix baras - galutinis kelionės tikslas pasiektas. Vos įžengus pro duris į veidą tvokstelėjo jauki šiluma, kuri buvo malonus kontrastas tam nemaloniam šaltam orui siautėjančiam už lango. Krūva nepažįstamai pažįstamų šiltų žmonių, su kuriais greit pavyko rasti kalba, apsupo mane. Juokas, šurmulys ir geros emocijos greitai padėjo nuslopinti tai, kas nutiko prieš nepilną valandą.
- pasveikinkit nugalėtojus! pasveikinkit nugalėtojus! - sklido gatvėje A. ir E. šūksniai, kuriuos lydėjo likusios kompanijos dainuojama odė nugalėtojams, kitaip žinoma, kaip “Trys milijonai”. Keistai linksmi praeivių žvilgsniai ir kartas nuo karto pasakomi žodžiai “sveikinu” mane stulbino, nes buvo sunku patikėti, kad toks didelis kultūros skirtumas gali būti nuvažiavus kiek daugiau nei šimtą kilometrų iš Šiaurės į Pietus.
Pasiekus katedros aikštę į galvą netikėtai grįžo prisiminimas ir pasisukęs į Žvaigždutę garsiai paklausiau klausimo, kurio buvau klausęs ir ankščiau: “kada katedros aikštėje skamba varpai?”, kai netikėtai išgirdau garsų din don, kurio melodija nuvilnijo virš mūsų galvų pagauta vėjo oro srovių. Carpe diem.
Nesėkmingai bandžiau slopinti ir slėpti savo nuojautą, kuri tarsi paukštis narvelyje bandė ištrūkti į laisvę, už traukiamų dainų, kurios praeiviams galėjo būti ir atrakcija ir kančia, nes ne visų skonis kaip mūsų, kol pasiekėme tašką, kuriame viskas ir prasidėjo. Belaukiant troleibuso, kuriuo D. turėjo keliauti namo išgirdau tik man ir ketvirtosios mano beprotybės iniciatorei žinomos dainos žodžius, kuriais Aleksandras kreipėsi į mistinę pasakų būtybę su ragais ir kanopomis.
Neilgai trukus likusioji dalis žmonių pradėjo skirstytis į namus, kol galiausiai vėl likome trise. Jų pavyzdžiu pasekėme ir mes. Truputis kelio, keli rakto apsisukimai spynoje ir mes jau pasislėpę nuo šalčio paskendę muzikoje ir diskusijose, kurios kartas nuo karto pereidavo į visišką nusišnekėjimą, tačiau taip buvo tik geriau.
Laikrodžiui rodant laiką, kuris reiškė, kad viešasis transportas jau sustabdė savo važiavimą, blogi įpročiai privertė išsiruošti į naktinį žygį. Nepažįstamos, tamsios gatvės ne gąsdino, o priešingai - keistai ramino, nes vietoje treninguotų spintų tokiu vėlyvu laiku čia buvo sutinkami padoriai apsirengę žmonės nešini šampano buteliu.
Galiausiai padėję teršti atmosferą grįžome atgal. Duris atidarusios R. veide švietė šioks toks baimės ar nerimo jausmas, nes, kaip vėliau paaiškėjo, mūsų nebuvo beveik valandą. Nurimus, kad mums nieko nenutiko grįžome prie muzikos, pokalbių ir vyno.
Priėjęs prie stalo pažvelgiau į savo telefono ekraną, kuris pranešė apie gautą pranešimą. Adresatas buvo žinomas. Kas buvo rašoma pranešime taip pat. Juk to ir tikėjausi - visi klausimai pasipils tik po to, kada jų buvo galima paklausti tiesiai, užuot tylint suspaustomis lūpomis. Pyktis liejosi per kraštus, tačiau stengiausi to neparodyti, kad negadinčiau nuotaikos draugėms buvusioms su manimi. Bet matyt tai prastai sekėsi…
Išvarginti dienos rūpesčių ir nuotykių patraukėme miegoti. Mano laimei nemiegojau laiptinėje, kaip buvo žadėta, tačiau net ir patogioje lovoje miegas netraukė. Vartydamasis nuo šono ant šono, tarsi įkyrius vabzdžius, baidžiau mintis nė nepastebėdamas, kaip horizonte pakilo saulė.
Pažadinęs R. kartu su ja ketinau žadinti ir V., bet buvo per vėlu, kadangi šį darbą jau atliko komunalininkai garsiai barškindami konteinerius (matyt ilgai nepamiršiu kokia V. pikta ant jų buvo). Pusryčiams arbata pagardinta eilinio nusivylimo prieskoniu - nori turėti tik nuotrauką, kurioje būčiau aš ir Ji prisiminimui, nes kaip žinia pokalbiai nesigauna, o vietoje to gaunu tik “išsikalinėjimus”.
Susižinojęs autobusų tvarkaraščius, padėkoju už šauniai praleistą laiką ir atsisveikinęs su R. bei V. sėdu į troleibusą (gaila ne į reikiamą) ir su nuotykiais, aplankęs pažįstamas vietas pasiekiu AS. Pažvelgęs į bilietą suprantu, kad iki kelionės namo pradžios daugiau nei pusvalandis, tad patogiai įsitaisęs ant suolelio bandau atkurti vakar dienos fragmentus.
- Atsiprašau, - kažkas įsiterpia, - gal galite duoti man 20 centų kefyrui nusipirkti?
Pažvelgus į tą pusę iš kur atsklido klausimas išvystu valkatą, kuris, kaip ir dauguma mūsų valstybės piliečių nepakėlė sunkios mokesčių naštos ir tapo tuo, ką dabar matau. Pasirausęs kišenėje duodu jo paprašytą sumą.
- O gal dar kokį litą rastumėte? - jis vėlei kreipiasi į mane, - Dar kokia bandelė man išeitų.
Šį kartą nė neskaičiuodamas supyliau jam į delną visą kišenės turinį, žinodamas, kad ten bus kiek daugiau nei jis prašė. Man buvo nusispjaut, kur jis tuos pinigus išleis: nusipirks parūkyt, išgert ar pavalgyt - karmos principas man buvo aukščiau nei stereotipai.
Už lango pradėjo keistis vaizdai. Keleiviai, kuriems buvo karšta pasidėjo striukes šalia savęs, bet man buvo nežmoniškai šalta. Aukščiau truktelėjęs užtrauktuką supratau, kad nėra šaliko - palikau jį pas R. “Kol Vilniuje bus bent vienas mano paliktas daiktas, bent molekulė - aš čia grįšiu, kol galiausiai pasiliksiu” - prisiminiau kadais Žvaigždutei pasakytus žodžius. O šį kartą ten pasiliko ne tik audeklas šildantis kaklą, bet ir mano siela , kuri kartu su jausmais buvo galutinai nužudyta aikštėje, kurioje senais laikais buvo vykdomos kartuvės.

* * *

Nauja diena. Už lango tyliai krenta snaigės, o sieninis kalendorius rodo, kad poryt Kūčios. Užsimiegojusiu žvilgsniu prieinu prie veidrodžio, kuris mano nustebimui nesuskilo nuo atsispindėjusio atvaizdo, ir pradedu skustis. Neilgai trukus, po neatsargaus skaudančių rankų judesio, skruostu į kriauklę nulaša keli tamsūs kraujo lašai. “Jei dar laša kraujas, vadinasi ir širdis krūtinėje plaka” - pagalvoju ieškodamas ko nors, kuo galėčiau nuvalyti kraują. Susitvarkęs paskui save užtrenkiu duris ir išeinu ten, kur akys veda.
Gražiai išdabintos parduotuvių vitrinos traukte traukia užeiti į vidų, tiek vaikus, tiek suaugusius. Komercija, visagalė sintetinė komercija. Eidamas pro jas stengiuosi žvelgti žemyn, nes bijau, kad kuri nors vitrina gali pasibučiuoti su mano sviestu akmeniu. “Gerumas! Padėkime nuskriaustiems ir vargstantiems!” - klykte klykia televizijos laidų vedėjai, o šiems jų žodžiams, linksėdami galvomis, pritaria keli šimtai laimingų snukučių. Taip ir norisi jų visų paklausti kur jie buvo anksčiau, bet supratęs, kad tai kova su vėjo malūnais tyliai iškeikiu pusę pasaulio ir vėlei, kaip Pinkis su Makaule rezgu planus, kaip jį užvaldyti.
Kūčios. Telefonai įkaitę nuo sveikinimų, prisaldintų bučinukais ir šypsenėlėmis - ačiū, bet cukraus turiu ir namie. Atidaręs paskutinę žinutę net atsisėdu - ji nuo mano antrojo Zahiro. Vėl jaučiu, kaip šimtai adatų sminga į širdį. Du Zahirai - bet vienas ir tas pats scenarijus, kuriame nėra laimingos pabaigos. Matyt išaugau ir supratau, kad visos pasakos kažkada baigiasi. Suvokęs, kad dabar ne tas laikas ir ne ta vieta širdies akupunktūrai išeinu iš namų, nusispjaudamas kad už kiek daugiau nei valandos laikrodis pasakys, kad prasidėjo nauja para.
- Su Kalėdomis! - išgirstu malonų balsą aidintį tarp mano keturių kambario sienų.
- Ir tave taip pat, - atsakau ir pasiūlau sėstis.
Ant stalo atsiradus buteliui brendžio ir šiokių tokių užkandžių prasideda mažytė trijų žmonių šventė, apraizgyta pokalbiais, juoku iki ašarų ir senų-gerų laikų prisiminimais.
- Kaip tau sekasi?
“Gerai. Myliu žmogų, kurio niekada negalėsiu turėti, o kitas žmogus, su kuriuo galėjau būti laimingas mane atstūmė. A, tiesa, prie porą savaičių nužudžiau sielą ir išmečiau jausmus, o kaip tu?” - noriu atsakyti, bet vietoje to iš lūpų teišsprūsta pirmas ir trys paskutiniais žodžiai.

* * *

- Tu keitiesi į neigiamą pusę, tavo požiūris į gyvenimą tampa labiau išsikreipęs nei mano.
- Žinau. Dėl to ir pasirinkau tokį kelią.
- Man nepatinka, kad tu toks. Aš gyvenu, save po truputuką pribaiginėju, bet tu ble nė negyveni.
- O tai ar yra kokia kita suknista išeitis?
- Rasa tabula būtų geriausia išeitis, ant jos dėti naują pamatą… Tavy yra ir tuštybės, ir paviršutiniškumo, o tai pešasi su prasminiu tavo, kaip mąstytojo pradu. <…>
Tai buvo geriausias, kada nors gautas patarimas, bet juo pasinaudoti nėra taip lengva. Manoji gyvenimo lenta per daug subraižyta ir pripaišyta, o gauti naujai turiu gimti iš naujo, kas man bejausmiui ir besieliui yra neįmanoma..
Kas man beliko - tik trečiasis pažadas, kadaise duotas sau pačiam ir du pasirinkimai: angelų kūrėjo arba angelų žudiko. “Laikas bėga, o sprendimas turi būti padarytas. Tik tak tik tak…”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą