BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sudužusių veidrodžių karalystė

Tolumoje išnyra lietuvio akiai ne itin dažnas reginys - rūku apsiklojęs Tatrų kalnų masyvas. Retas kalnų oras patekdamas į mano organizmą vis labiau apsunkina mano kovą su miegu. Menkos keturios valandos miego ir vėl į kelią, vėl už vairo. Ant galinių sėdynių sukritę vaikai palaimingai miega, kaip ir šalia manęs sėdintis, šturmanu turėjęs būti kolega. Vienintelė pašnekovė robotiško balso savininkė Laima, kuri kartas nuo karto įspėdavo apie greičio radarą ar kelio kryptį ar posūkį.
Lijo. Su kiekvienu kilometru jaučiausi vis prasčiau, bet ne tik dėl limpančių akių, bet ir įkyrių minčių, kurios pasinaudodamos tyla lindo į galvą, tarsi agarofobės bėgančios iš didelės erdvės. Ginčas degalinėje, dažnos aplinkinių replikos ir atstūmimas buvo tarsi pritarimas mano nuojautai, kad nereikia pasiryžti šiai avantiūrai, tačiau, išdidumas persipynęs su kvailumu vertė tam pasiryžti, kad po to būtų galima draugams, apie savo nuotykius pasigirti.
Krokuva. Karalių miestas. Niekada nemėgau karalių, bajorų, kunigaikščių, prezidentų, verslininkų ar kitų save dėl piniginės ir retai kada smegeninės storio aukščiau kitų save išsikeliančių žmonių. Juk tiek paleidus kulką tiek į galvą valkatai, tiek paleidus kulką į galvą milijonieriui jie abu mirs. Tad ir didžioji dauguma mirusių turtuolių panteonų man daugiau kėlė pyktį, negu susižavėjimą. Nors šis kažkuo buvo kitoks. Taip, mieste nuolat aplinkui zujo automobiliai, tramvajai, krūvos turistų ir vietinių, kurie darė jį panašų į skruzdėlyną, su didingais pastatais išreikšti tikėjimą į Dievybę ar pašlovinti didingą praeitį, kuri ir buvo didinga. Ir didžia dalimi susijusi su Lietuva.
Atsiskyręs nuo grupės, sėdėjau turgaus aikštėje lesindamas balandžius nesuvalgyto riestainio trupiniais. Greičiausiai užliūliuotas vien priebalsėmis kalbančių gyventojų kalbos pradėjau jaustis, tarsi sėdėčiau Vilniuje, Katedros aikštėje (juk čia taip pat lengviau susikalbėsi lenkiškai arba rusiškai) iki išgirdau Didžiojo Beno pusbrolio balsą, kuris pranešė, kad neužilgo vėlei leisimės į kelią.
Paskutinė diena. Besikeičiantys, sunkiai ištariami miestų pavadinimai, didėjantys sunkiasvorių mašinų srautai ir poilsio stygius pamažu atiminėjo likusias jėgas. Negelbėjo net reanimacija espreso kava ar sustojimais pavaikščioti ir suaktyvinti kraujo cirkuliaciją organizme. Proporcingai didėjant kilometrams, keleiviai vis dažniau miegodavo negu kalbėdavo.
Vidurnaktis namų laiku. Dangaus skliautas atrodė tarsi ilgosiomis šviesomis apšviečiamas sudužęs veidrodis, kurio šukės kartas nuo karto mus pralenkdavo, pavirtusios tam tikros markės automobiliu. Pavargusį kūną užliejo šilumos banga. Jaučiausi tarsi turtingiausias žmogus pasaulyje. Juk tik mums, man ir mano kolegai, visame miegančiame autobusiuke priklausė šis nuostabus vaizdas, kuriuo nenorėjome dalytis. Deja, tuo vaizdu džiaugtis ilgai neteko, miestuose įrengtas gatvės apšvietimas vis paslėpdavo dangaus grožį, o ir Kaunas, kuriame turėjome persėsti į kitus automobilius ir tęsti kelionę buvo jau ranka pasiekiamas.
Tiksliai nepamenu, nei kada grįžau namo, nei kur palikau automobilį - galvoje nuo nuovargio buvo atsivėrusi juodoji skylė, kuri daug ką sugėrė ir nepanoro grąžinti.
Tai praeitis. Dabar praėjus beveik pusmečiui, drėgnais rudens vakarais su arbatos puodeliu prie lango sėdžiu balkone žvelgdamas į naktį ir dėlioju atminties fragmentus į vieną visumą, bandydamas ieškoti vietų, kur suklydau, ko nepastebėjau ar stengdamasis suprasti savo naivumo kilmę. “Jei nori pamatyti tikrąjį žmogaus veidą - leiskis su juo į sunkią kelionę” - banali, smarkiai nuvalkiota frazė, kuri labai tiko apibūdinti visą, ką išgyvenau.
Slapstydamiesi už gerumo, religingumo ar net švelnumo kaukėmis, tarsi veidrodžiais stengiamės atspindėti visuomenei iš mūsų reikalaujamas normas, kad būtume pripažinti gerbiami ir neduok die, kas pastebės, kad mes ne tokie kokie dedamės. Tačiau anksčiau ar vėliau šie veidrodžiai dūžta, sukeldami tokį patį efektą, kaip pasakoje “Nauji karaliaus drabužiai”. Ir kas po to lieka? Krūva stiklo šukių ir nuogas karalius stovintis viduryje jų…
Tikro nuoširdumo nereikia suvaidinti. Tą supratau naktį sėdėdamas su nepažįstamais žmonėmis prie laužo, kalnų apsuptyje, su kuriais dalinomės maistu ir vandeniu, bendravome keliomis kalbomis, o kitą rytą atsisveikinant jie, nors ir stokodami, iš paskutiniųjų parūpino lauktuvių kelionei namo. Žinoma, galima ginčytis teigiant, kad tai gali būti tik gražus socialinis gestas, bet aš abejoju ar kuris iš mūsų atiduotų gardesnį kąsnį vienadieniui svečiui iš mandagumo.
Atsigėręs dar vieną gurkšnį žvilgteliu į telefoną. Jokio atsako. Vadinasi ignoravimas tęsiasi. Štai, kaip dažniausiai yra atsilyginama už gerumą - įžeidimu ir slapstymusi iš baimės. Neketinu tapti dar vienu iš tokių parazitų, bet šiuo atveju užgautoms ambicijoms imant viršų aš skelbiu karą…

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą