Geri vyrukai finišuoja paskutiniai

Šiuolaikinėje spaudoje tiesiog mirgėte mirga įvairūs straipsniai pavadinimais “poltergeistas”, “neramios dvasios nerandą ramybės” ar panašūs. Net LNK pradės rodyti projektą pavadintą “vaiduoklių medžiotojai”, kuriame keletą garsenybių įkurdins jaukiame name, kuriame (nors kas ten iš tikro žino) vaidenasi. Regis mistika mus tiesiog traukte traukia, tačiau į žmones, kurie teigia esą matę vaiduoklius žiūrime įvairiai: vieni mano, kad jie bepročiai, kiti juos supranta, nes tiki dvasiomis, kiti nieko nemano, nes nemėgsta skaityti straipsnių tokiomis banaliomis temomis.
Tačiau įdomu, kaip sureaguotu skeptiškas žmogus jei pasakyčiau, kad apie vaiduoklius girdime visur: mokykloje, darbe, namuose, kartais net patys to nesuprasdami? Ką jis pagalvotų, jei pasakyčiau, kad apie vaiduoklius sukurta begalė dainų ir kasdien jos proporcingai auga? Matyt mane palaikytų bepročiu, tačiau tai yra tiesa.. Dažniausiai mūsų minimas vaiduoklis yra ne mirusį žmogų palikusi siela, o ne kas kita kaip MEILĖ. Pabandykite paklausti savęs ar kitų kas yra meilę ir, manau, išgirsite atsakymą “jausmas, kurį du žmonės jaučia vienas kitams”, tačiau paklausus, kaip ji atrodo nepasakys niekas.. Ji beformė, ji oras - niekas jos nėra matęs. Vienas žmogus net yra pasakęs: “Meilė- tai vaiduoklis. Visi apie ją kalba, bet niekas nėra matęs”.
Taigi ar galima teigti, kad ateivius ar vaiduoklius matę žmonės yra bepročiai, jei ne ką mažiau galvas yra pametę ir įsimylėjeliai?

Rodyk draugams

Lengvas vėjelis įsibrovęs į prieangį atidaro kambario duris pro kurias lėtu žingsniu įžengia pilka striuke apsirengęs vaikinas. Išvydęs prie stalo sėdintį mane žengia į priekį ir ištiesdamas ranką pasisveikina.
- Sėskis, Audriau, - tariu pastumdamas kėdę.
- Ne, ačiū, greit lėksiu, norėjau paklausti ar ateisi į organizuojamą vakarėlį apie kurį pasakojau tau telefonu?
Mintyse greitai perkratęs paskutinius pokalbius prisiminiau, kad kažkas buvo minėta, bet iš aerouosto grįžtant namo mintys buvo ne apie linksmybes.
- Nepyk, bet matyt nedalyvausiu.
- Kodėl? Paskutinį pusmetį niekur neišeini iš namų..  Kur dingo tas žmogaus, kurį pažinojau?
- Tiesiog Jai išvykus viskas pasikeitė. Viskas nebėra taip, kaip buvo anksčiau..
- Nustok save žudyti. Atsipalaiduok. Jei persigalvosi, mano numerį žinai.
Trinktelėjo durys ir kambaryje vėl įsivyravo tyla - mano palydovė lydinti mane kiekviename žingsnyje. Pakilęs iš savo vietos užsimečiau striukę ir nuslinkau į garažą, kurio kampe stovėjo juodas motociklas, su kuriuo aš ir Ji bandėme aplenkti vėją, pažaboti juodas kelio juostas ir pajusti laisvės skonį. Kur visa tai dingo?

Rodyk draugams

Šiandien besklaidydamas senus sąsiuvinius su užrašais netyčia stabtelėjau ties seniai parašytu, daugumos banaliu išvadintu eilėraščiu “Mirties angelas”, kuris iki šiol primena praėjusias dienas, kurios niekada negrįš.. Tikiuosi, kad negrįš..

Mirties angelas juodas
Nutūpė tyliai man ant peties, 
Tyliai į ausį pakuždėjo:
- Tu nesulauksi ateities..

Užsimerkė mano akys,
Apsupo naktis juoda,
Krito ašaros ant žemės,
Aš negrįšiu atgal niekada.

Neverkite manęs, draugai,
Ašaros čia nepadės
Geriau tyla mane pagerbkit,
Sulauksim juk visi mirties.

Aplink mane liūdni veidai,
Greitai niaukiasi dangus,
Užkas mane į juodą žemę ,
Kur saulės nebebus.

Atleiskit man visi,
Gal buvo kas ne taip,
Ne vieta čia ginčams,
Juk šiaip ar taip.

Prabėgo metai dar keli,
Aplinkui gėlės žydi,
Tyli sustingę laukai,
Kažką į amžiną poilsį lydi.

Rodyk draugams

Eilinis vėlyvas vakaras ir vėl eilinė bemiegė naktis. Išblyškusi pilnatis visu gražumu praneša apie rytdienos šalną visu gražumu atidengdama begalinį dangaus skliaustą su begale žvaigždžių. Norėdamas užtraukti užuolaidą ir pasislėpti nuo to įkyruolio žvilgtelėjau į viršų ir sustingau. Širdyje pasidarė šilta ir jauku - užplūdo prisiminimai.
Vieną šiltą vasaros naktį gulėdami ant drėgnos žolės žiūrėjome į nenuskaičiuojamą krūvą mažų mirksinčių taškelių juodoje dangaus marškoje.
- Paseki man pasaką… - išgirdau Jos lūpų tariamus žodžius.
- Ar tu ne per didelė pasakoms? - ištariau besijuokdamas.
- Juk tu žinai, kad su manimi negalima ginčytis! - Jos veidą nušvietė vėjavaikiška šypsena.
- Na gerai, - pasakiau lengvai atsidusdamas, - klausykis. Viename mažame dangaus lopinėlyje gyveno maža balta žvaigždutę. Ji turėjo tėtį mėnulį ir mamą saulę, kuriuos retai matydavo, bet vieniša nesijautė, nes aplink turėjo krūvą draugų - tokių pat žvaigždučių. Kartą belakstydama po dangaus lauką ji nuslydo ir pradėjo kristi žemyn ir po truputį mažėti, kol galiausiai atsitrenkė į kietą paviršių. Kitą rytą maža mergaitė eidama gatve rado akmenėliu pavirtusią žvaigždutę ir įsidėjo į kišenę prie pat savo mažos širdutės. Žvaigždutė girdėdama mergaitės širdies plakimą prisiminė mamą, tėtį, draugus, jų meilę ir pajuto, kad niekada gyvenime ji nebuvo tokia laiminga kaip dabar…
Kilstelėjęs galvą supratau, kad Ji pasakos pabaigos neišgirdo, nes švelniai padėjusi galvą ant mano krūtinės užmigo saldžiu miegu…

Rodyk draugams

Sprogimas ir blyškus šviesos blyksnis laikinai mane apakina ir apkurtina. Kažkieno švelnios rankos apsiveja pečius ir linksmas panelės balsas sušunka:
- Laimingų Naujųjų metų!
Tačiau mano šalčiu dvelkiantis kūnas ir lūpos į nieką nereaguoja. Žvelgiu į saliutų, visomis vaivorykštės spalvomis dažomą dangų, į susiliejančius minios žmonių veidus ir pro akis lėtai pradeda bėgti visai neseniai išgyventas filmas - paskutiniai praėję metai. Kadras po kadro ir filmas tampa panašus į nevykusiai susuktą trilerį - kerštas, žmogžudystė, ašaros, mirtis, mirtis, mirtis… Regis Giltinė stovi greta kvatodama, kad ji išeis ir ateis palikdama kruviną šleifą paskui save, o mes varganos žemės kirmelės nieko negalėsime padaryti.
Stoviu laikydamas šampano stiklinę rankoje. Matau aplink save laimingus draugų veidus. Stengiuosi šypsotis, tačiau iš galvos neišeina paskutinė išgirsta frazė “Laimingų Naujųjų metų!”

Rodyk draugams

Pro važiuojančio automobilio langą apsnigtus miškų paveikslus keičia miesto vaizdai. Vis dar negaliu patikėti, kad Ji išvažiuoja. Noriu įžnybti sau ir pabusti iš šio slogaus košmaro, iš šios tylos, kurią kartas nuo karto nutraukia gargaliuojantis radijas arba gergdžiantis taksisto kosūlys. Žvelgiu į ją nebyliai akimis klausdamas kodėl. Tarsi supradama mane Ji tyliai sušnabžda:
- Mano mama serga. Vėžys. Turėjau ja rūpintis. Reikia skubiai daryti operaciją ir trūksta pinigų. Nežinojau ar suprasi…
- Aš tave visada suprasiu ir palaikysiu.
Ji padėjus galvą man ant peties pradeda verkti. Bandau raminti ir guosti, nors nežinau ką - Ją, ar savyje tūnantį liūdesį.
- Atvykome! - į gyvenimo realybę mane gražina taksisto balsas.
Oro uostas. Galutinė šios kelionės stotelė. Surinkęs iš bagažinės lagaminus paskui Ją įžengiu į terminalą.
- Laikas eiti… - pajuntu kaip jos švelnios rankos apglėbia mano pečius. - Iki…
- Iki. Myliu tave…
- Aš tave taip pat…
Šiltos rankos iš manųjų perima bagažą ir žvilgsnio palydimas merginos siluetas dingsta žmonių minioje. Atsistojęs prie lango viena ranka atsiremiu į stiklą. Netrukus išvydęs kylantį lėktuvą pajuntu, kaip iš lauko sklindantis šaltis pirštų galais vis labiau sverbiasi į sielos vidų.

Rodyk draugams