BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Raudonu vynu ir krauju…

Už lango pavasaris. Saulutė lengvai šildo orą, grįžta paukščiai ir visi gyvi padarai glaudžiasi arčiau vienas kito. Pamenu, sakei, kad nemėgsti pavasario. Dabar Tave suprantu, nes pradedu nemėgti jo ir aš. Kažkur ištirpo miegas ir vėlei grįžo nemigo naktys, kuriose mintys šaukia “Slėpk savo bjaurų snukį tame maišelyje, kurį rankoje laikai!”, “Gerai, kad turėjau gumą burnoje, antraip būčiau apsivėmusi!” ir lėtai, tarsi nosferatas, iš manęs siurbia paskutinius gyvybės syvus..
Nudelbęs akis, tyrinėju akmeninį senamiesčio pagrindą, kadangi vaizdai, kuriuos matau žengęs kas du žingsnius, tarsi patalpina mane į dėžę, kurią nevykėlis magas bado durklais perdurdamas mane. Tik nerėk, neišsiduok, kad skauda. Žemyn, žvelk tik žemyn!
Laikrodis, pasislėpęs po striukės rankove, rodo darbo dienos pabaigą ir už mano nugaros prasideda automobilių kadrilis, į kurio garsus kartas nuo karto įsimaišo piktas praeivio keiksmas. Tačiau kamščiai man nesvarbūs, nes greitai išvystu pažįstamą, Žvaigždutės veidą. Katedra, bekešas, nuo kurio miestas, kaip ant delno (tik kelias į jį labai ilgas, bet NEVER GIVE UP) ir ilgas pokalbis į sielą atnešęs bent dalį prarastos ramybės, kuri vakare vėlei dingsta sužinojus, kad visada buvau tik per vieną žingsnį nuo Tavęs.
Nauja diena, bet senos mintys ir gatvės. Galiausiai sausakišas autobusas sustoja mano stotelėje. Pora šaunių draugių (iš didžiosios raidės) identiškais vardais, butelis vyno, kuris buvo toks geras (tikriausiai dėl to, kad atidarinėjome jį pusę valandos, dėl įrankių trūkumo), jog net ne į tą autobusą įsėdau ir tie patys, ilgi laiptai į dangų. Deja, kai tau gera, laikas bėga labai greit ir mano akys bei mintys miesto žmonių veiduose vėlei pradėjo ieškoti Tavo veido. Geriau tada nebūčiau jo radęs…
Akimirksnio ilgio naktinis miegas ir dar saulei nenurinkus rasos stoviu prie Tavo durų. Nors scenarijus buvo žinomas iš anksto, kvailas užsispyrimas padarė savo. “Ar matei, kada liūdną angelą?” - kažkada manęs klausė draugas ir dabar jam tikrai būčiau atsakęs “taip”. Tu buvai tokia pat graži, nors ką tik pakilusi iš patalo, tačiau akyse, kurios žvelgė žemyn nebuvo džiaugsmo. Klausimai atsimušantys į tylą ir nesupratimas, kas galėjo pasikeisti per vieną naktį mane varė į neviltį, kol galiausiai prieš nosį užsivėrusios durys tarsi piktas bokso teisėjas pasakė: “nokdaunas. Pasiimk savo krauju paplūdusią širdį ir dink iš čia”.
Aš ir dingau. Pro langą besikeičiantys vaizdai, pakeleiviai, kurie kažką šneka, tačiau jų negirdžiu, nes vienvaldystė mano ausis užpildė “raudonu vynu ir krauju” ir ilgas kelias į namus, kurie vėl slėgs savo gatvėmis ir ne didesnių, kaip penkiolikos metų vaikų veidais, kuriems galvoje tik dvi mintys - kaip išgerti ir pasidulkinti. Žvilgsnis į laikrodį - 15.15. Gerai, vadinasi, Žvaigždutės skaičiukus pasiemiau kartu.
Muzikos skambesys pradeda hipnotizuoti ir tuo pasinaudojusios mintys pradeda veržtis į laisvę, tarsi norėdamos reanimuoti mano merdinčią sielą, bei sužalotą širdį. Pasiduodu joms. Ant pirštų galų pradedu skaičiuoti žmones Teisingais vardais, kurie man žlugdė ir tebežlugdo gyvenimą. Gal prieš tiek metų ta mergina Teisingu vardu buvo teisi.. Bet ko tada siekia kiti? Mano mirties? Ne, mirti negaliu. Mano mirtis surakinta spyna, pažymėta dviem didžiosiomis a raidėmis. Man belieka atsimerkti į Tave, kad išnyktų šėšėliai, bet su kiekvienu kilometru užsimerkiu ir užsikemšu ausis nuo viso pasaulio. Atsiriboju nuo emocijų, žmonių, vaizdų ir garsų - šąlu į ledą.
Visgi, gal aš per daug naivus, bet širdyje pasilikau vilties, nes vis dar tikiu, kad viskas pajudės iš šio mirties taško. Ir tik ji man leidžia drąsiai visiems sakyti: “neguoskit manęs, jei kartu, iki dugno, nesiruošiat gerti kruvinų ašarų”..

2009 04 06 - 09

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (7) | “Raudonu vynu ir krauju…”

  1.   gnomas rašo:

    daina vadinasi Meilė (Jūratė ir Kastytis), Diktatūros. O šiaip, kažkaip depresovai tu čia. Bet įdomiai.

  2.   rykstutis rašo:

    iki dugno.

  3.   IronDark rašo:

    Tikėjausi, kad yra žmonių, sugebančių įsileist į savo vidų jausmus. Jausmus, kurie neretai pjausto lyg peiliai, dantytom geležtėm, tačiau tik taip ir paverčiantys žmogėną ŽMOGUMI. Kančia, jei nesunaikina tavęs, padaro tave stipresnį… O prisiminimai, kaip stiklo šukės saujoj, kai juos spaudi, bėga kraujas, skauda, bet jauti, kad vis dar esi gyvas. Jauti, kad dar nepavirtai į uolą.
    p.s. labai gražiai dėstai mintis

  4.   track08 rašo:

    et, tu, pankavimo laikų bičiuli, draugiškasis vyno sugėrove. gal kiek cinikai abu esam, ilgų šnekų vergai, bet tas netrukdo išlikt TIKRIEM draugam šitam guminiam pasauly. ;)

  5.   akvedukas rašo:

    "Pora šaunių draugių (iš didžiosios raidės) identiškais vardais" - pas mane ta pati situacija.;}
    Žinai, maniau, kad man vienai čia viskas ne taip kaip turėtų būti, ta monotonija, melancholiškumas matyti ir pas tave. gal todėl sveikinu ;}

  6.   KitokiaFeja rašo:

    Palinkesiu rasti Teisinga ir tokia didele svajone, jog kiti is jos juoktusi.. O tau uztektu ryzto ir noro eiti link jos.

  7.   GlamGirl rašo:

    Manau esi talentingas. Tavo įrašai įtraukia, “užkabina”, norisi vis skaityti ir skaityti.

Rašyk komentarą